Apie atgimimą

Žmogaus vidinių būsenų ir gamtos reiškinių analogija daugelyje kultūrų sudaro esminę meninės raiškos šerdį. Turbūt ne šiaip sau – stebėdami aplinką galime geriau suvokti save.

Dabartinis laikas su žvarbokais orais labiau primena žiemą nei pavasarį, tačiau jei pasidairytume atidžiau, pastebėtume daugybę ženklų, liudijančių, kad atgimimas jau vyksta.

Lygiai taip pat ir vidiniame gyvenime, kai mus būna apėmęs stingulys, stagnacija, visiškas progreso sulėtėjimas, kartais labai pravartu sąmoningai sutelkus dėmesį paieškoti signalų, kurie leidžia suprasti, kad po ledu pulsuoja gyvybė, kad galbūt reikia labai nedaug, ir tuoj purslai prasiverš galinga jėga.

Jei stebėtume savo gyvenimą kaip filmą žinodami įvairias numanomas situacijų baigtis, nemaloniai nustebtume sužinoję, kaip kartais būdami visiškai šalia tikslo pasiekimo nuleidžiame rankas manydami, kad mums nepavyks.

Linkiu, kad šis ankstyvo pavasario metas primintų mums apie galią atgimti, apie vidinę jėgą, kuri tuoj prasiverš, jei tik mes jai leisime.

Pirmyn!