Viskas išgrietinėliuota

Jaučiuosi kaip vyšnia ant taurės, pilnos plaktos grietinėlės. Vakar šios minties kamuojama net iš tikrųjų prisiplakiau tiek josios, kad dar šįryt pusryčiams kapojau – m, kaip princesiška. Nes puiku yra kai diena kažkokiu būdu prasiplečia savo tūriu ir spėju infraraudonuosiuose spinduliuose pasikaitint, pristatyt dokumentus pasui ir ATK gaminti (biurokratai nerado prie ko prikibti – net nepatikėjau), aplankyti gimtąją šeimą ir išsiaiškint, ko jie nori Kalėdoms. O šįryt važiuojant į darbą draugytė visą kelią pliurpė apie vaginas, nes vakar Katytėj P lankėsi, kuria prieš kelis metus mėgavausi.

Na ir iš tiesų supratau, kad vienas iš smagiausių dalykų yra vis laisvinti savo požiūrį. Smegeniukuose, kuriuose suspaustas protas gyvena, taip norisi erdvės, gryno oro, šviežio vėjo. Nuo mažens tam, kad jaustumėmės saugesni, įprantam viską dėliotis į stalčiukus ir lentynėles, kad prireikus automatiškai galėtume daryti sprendimus, nešvaistant laiko abejonėms ir svarstymams. Vieną kartą įsitikinam, kad kažkas gerai, kažkas blogai, apie kažką galima kalbėti, apie kažką geriau patylėti, kažkuo galime didžiuotis, kažko reikia gėdytis, ir antrą trečią kartą su tuo susidūrę nemąstydami žinome, kaip su jais elgtis, tiesiog – iš kokio stalčiuko tai paimta? Ir kaupiam savo patyrimų kraitelę, stiprinam įsitikinimus, maitinam principus, auginam stereotipus. Apribojam save gyvenimui kažkokioje komodoje.

Man patinka įsileisti vėją. Jis stūgaudamas sujaukia viską, išmėto po kambarį daiktus, iš naujo tvarkausi ir galvoju – o ar iš tikrųjų šits bei kitas priklauso kaltės ir gėdos stalčiukui? O tas visada pateisina savo tūnojimą gerų dalykų lentynėlėj? Žiebiasi nauji halogenai ant smegenų lubų, ir tai aš vadinu savišvieta…

Vertinu dalykus, atsukančius varžtelius, kuriais pritvirtinti mano požiūriai. R. Bach‘o rašliavos, NLP technikos, Mažojo teatro paišdykavimai – visada. Šįryt – tingėjimo filosofija.

Hits: 0