Suokalbis

2011-02-11

Šviesios galvos rašaluotais pirštais, saulė netenka žado dėl jūsų juoko, kai vaikotės vienas kitą po klasę, kupini slaptų teorijų ir išradimų, kai suokalbiškai nusišypsote man, nepaisydami stingdančios mokytojos Tylos!, kai vidury šiltos dienos išsipina viena kasa, o šukų niekas neturi (niekas neturi nerimastingumo, tik švelnų permatomą nerimą), ir pirštais šukuoju, ir kutena paširdžius, kas kutena?, pinu, surišu, ačiū, ir nė menkiausia mano išvaizdos detalė pro jūsų skvarbius žvilgsnius nepraslysta, o mūsų sąmokslas mielieji, jūs gi žinot. Pšt.

Suokalbis

Nežinau, kodėl šitas žaislinis marsietis, staiga ištrauktas iš rožinės kuprinės, stovi pirmąja baleto kojų pozicija, bet – žiūrėkit – ir aš taip moku!

Ir nuolat nenuilstančiais fontanais manimi sruvena taiki nuojauta, kad jūs vis tiek užaugsit, todėl galit nusivalyti prakaituotus delnus ir daugiau taip smarkiai nebesijaudinti; užaugsit – nesvarbu, ką mokytoja parašys į pasiekimų knygeles, nesvarbu, ką šįvakar ir kitą savaitgalį veiks jūsų tėvai, nesvarbu niekas, taip jau yra.

6 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams