Save me from madness, semisonical secret smile

2007-10-25

Vis tik kompiuteriniai dalykai niekad neatstos popieriaus šiugždesio tarp pirštų pojūčio. Vakar skaičius atsispausdinus momo-inebrium blogą. Atsisėdus savo dvigulėj lovoj kaip Amélie, apšviesta geltonai raudono toršero, susimutūriavus geltonoj gėlėtoj antklodėj ir švelniai šypsodamasi.

Teorija, kad esame vienas, trindama delnais tvirtinasi praktikoje. Vietomis man net pradėdavo vaidentis, kad sergu šizofrenija – asmenybės susidvejinimu, ir pati to nesuvokdama rašiau du su pusę metų tuos suknistai teisingus įrašus, visi tie „blem”, „ak” (dabar rašomi kaip „ok”), psichoterapijos seansai, „destrukcija irgi menas”, Prahos ilgesys, oi… O tai, kad jos eilės permirkusios alumi ir apvoliotos cigarečių dūmuose, o plaukai juodai raudoni – mano atvirkščio tapatumo įrodymas (persirgau šešiolikos-aštuoniolikos).

Ir dar tada, kad mano kliedesiai būtų labiau suvelti ir įtikinamesni, pamatau, kad šviesiąją mano pusę japoniūkštis kitam gaublio gale taikliai nupeckiojo:

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams