Salman Rushdie: Šėtoniškos eilės

2010-04-02

Salman Rushdie Šėtoniškos eilėsDžibrylas Farišta, plūduriuodamas ant debesies, nusprendė, kad dėl dorovinio anglų miglotumo kalti orai. Kai diena ne šiltesnė už naktį, – samprotavo jis, – kai šviesa ne aiškesnė už tamsą, kai žemė ne sausesnė už jūrą, nieko nuostabaus, kad žmonės nebesuvokia skirtumų ir tiek politines partijas, tiek lovos partnerius, tiek religinius įsitikinimus laiko daugmaž vieno galo, rinktis nėra iš ko, nes viskas panašu kaip vandens lašai.

Tai buvo trečia stora Salman Rushdie knyga, kurią perskaičiau. Kadangi rašytojas indų kilmės, man visgi smagiausiai susiskaitė Paskutinis Mauro atodūsis, nes pagrindinis veiksmas vyko Indijoje, Klounas Šalimaras gyveno pusiau Indijojoje, pusiau Amerikoj, o Šėtoniškose eilėse veiksmas daugiausia vyksta Anglijoje. Todėl per mažai šilumos, spalvų ir prieskonių. Bet negaliu sakyt, kad nepatiko. Daug neblogų minčių apie britus, jų gyvenimo būdą ir emigrantų požiūrį į savo naująją tėvynę. Smagiai išsireikšta, kad kaip anksčiau Anglija norėjo kolonizuoti visą pasaulį, taip dabar visas pasaulis keršydamas kolonizuoja ją pačią. Nugi tikrai!

Jis uždraudė valgyti krevetes, keistus, nežemiškus padarus, kurių nė vienas tikratikis akyse nebuvo matęs, o gyvulius pareikalavo žudyti iš lėto, nuleidžiant kraują, kad jie iki galo patirtų, ką reiškia dvėsti, ir galbūt suvoktų gyvenimo prasmę, nes tik mirties valandą gyvos būtybės supranta, kad gyvenimas – tikrovė, o ne savotiškas sapnas.

O ir šiaip buvo nepaprastai smalsu perskaityti knygą, kurios autorių musulmonai prakeikė ir paskelbė mirties nuosprendį už islamo įžeidimą, taip pat rengė visokias demonstracijas, grasino leidėjams, rašytoją paliko šeima, o romane aprašytoji Anglija vargšą slėpė ir gynė.

Toks medis įmanomas, vadinasi, įmanomas ir jis; jis irgi gali įsikibti, įleisti šaknis, išgyventi. Tarp televizinių mišrūnų tragedijų vaizdų – beverčiai jūrberniai, plastinės chirurgijos nesėkmės, esperantiška didžiumos šiuolaikinio meno beprasmybė, planetos kokakolonizavimas – jis gavo šią vieną dovaną. Pakaks. Išjungė televizorių.

Romanas iš tiesų brandus, kelios įmantriai persipinančios siužeto linijos, religijos – emigracijos – psichinės ligos – kultūrų skirtumo – kartų konflikto – meilės ir keršto klausimai, ryškūs ir nuoseklūs veikėjų portretai, kasdienės realybės tirštinimas bepročio kliedesiais, pereinančiais į sapnus, kurie perkelia į mūsų eros pradžią, kai Pranašui perduodamas Koranas… Ir beprotiška meilė, žinoma, kaip gi be jos.

Meilė yra troškimas būti panašiam į mylimąjį (net susitapatinti su juo), o neapykanta, reikia pasakyti, gali kilti iš to paties noro, jei jo negalima patenkinti.

525 puslapiai.

9 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams