Rugpjūčio trisdešimt pirmoji

2010-08-31

Kardeliai, kuriais rytojui besiruošiantys vaikai švytuoja, prasilenkdami gatvėse ir kiemuose, nejučia aitriai baksnoja man širdin, ir dilgčiojimas toks saldžiai skausmingas, kad nežinau, kur dėtis. Juk, rodos, nieko ypatingo – tiesiog kažkam ryt prasideda mokslo metai ir tiek, tačiau paskutinė vasaros diena nori nenori plaukioja aplink kaip kvapni ilgesio bei nostalgijos prisisunkusi kempinė, ir neįmanoma jos išvengti, ją ignoruoti ir apsimesti, jog riba tarp šiandienos ir rytojaus niekuo neypatinga. Rugsėjo pirmoji savo svarba, sakyčiau, vienareikšmiškai galėtų stotis į tą pačią lentyną su Naujų metų diena, nes nemažai pažadų sau, tikslų užsibrėžimų ir kitokių naujų pradžių prasideda ja. Nes baigėsi vasara, baigėsi laikas, intuityviai siejamas su nerūpestingumu, nakvynėmis po žvaigždėmis, atostogomis ir kabrioletais. Basos pėdos kišamos į ilgaaulius, viešajame transporte vėl suskamba visų Lietuvos regionų tarmės, ir vėl gali pamiršti apie parkavimosi vietos rinkimąsi grįžus namo.

Ruduo man yra tas metas, kai tampu emociškai jautriausia, nes svaigus ilgesys, apnarpliotas švelniais voratinkliais, besisūpuojantis ant rūko debesies ir suvarstytas auksiniais spinduliais, taip smarkiai permerkia kiaurai, jog norisi stūgauti. Ir net tokiu būdu jo neatsikratyčiau. Ir įsimyliu rudenį stipriausiai. Ir eilėraščių daugiausiai prikeverzoju.

Taigi.

Ruduo

Gražaus rudens ir Tau.

6 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams