Ne apie sušalusias spanguoles

2010-11-23

nepiktaMano rytai rytužiai, su šypsenomis, šviečiančiomis toliau, nei automobilio žibintai ir su klaikiai gyvais prisiminimais, nuolat primygtinai užplūstančiais šioje slogos stadijoje, apie topolių pūkus prie močiutės namų, vaikystėje mano nubrozdintais kelėnais, bei apie pušis Amerikos kalnuose, po kuriomis gulėjau ir aukštu dangum svaigau, ir abiejose tose situacijose mano vargšė nosis mažumėlę trukdė gaiviai plaučiuosna gyvenimą traukti. Topoliai ir sūrios pušys, praeitis seniai, praeitis ne taip seniai, dabartis, o aš esu kuri?

Ir klykauju muziką visa gerkle, prie šviesoforo sustojusi, šoku ir kojom tabaluoju, o mašiniukas šįryt buvo mažumėlę įsižeidęs (o aš kvatojausi stipriai ir ilgai), kai už valytuvo radome raščiuką, kad kažkoks gudrus vyras nori – paklausyk – pirkti mano seną automobilį! Mazda raukosi, o aš tariu jai išsišiepus, panelę glostydama, nebe pirmos jaunystės esi, mieloji, visi penkiolika! Kažkaip abi anksčiau įsivaizdavome, kad paprastai visiškoms kriošenoms tokius raščiukus užkišinėja, tokioms, kurios kiemus beviltiškai užgriozdina, o mano šaunuolė kiekvieną dieną smagiai rieda, ir vargo nemato!

O mano dienos dienužės, pulsuojančios mažylių klegesiu ir bildančiais batukais koridoriuose, įdėmūs žvilgsniai, stiprūs apsikabinimai, visiškai nevaikiškos problemos, betgi jie išgyvens, jie stiprūs, jie visuomet ras būdų, jie stebuklingi. Aš galiu tik padrąsinti.

O vakarai persmelkti jogos ramybe, tobulu balansu, skaidriom vidinėm šypsenom (kaip per Valgyk. Melskis. Mylėk. – šypsausi net kepenimis!).

Taip ir gyvenu.

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams