Mano rožinis mergvakaris II

O po paties nuostabiausio pasiskraidymo važiavom į ne mažiau puikią sodybą. Va taip iš karto jaučiasi, kai šventę ruošia mylintys žmonės – buvo patiekta mano mėgstamiausios meliono ir kumpio užkandėlės bei sumuštinukų su lašiša, beigi žinant mano patrakėlišką abstinenciją iššautas vaikiškas šampanas! Kas be ko, vėliau rankosna gavau dieviškosios Virgin Mary, o visokios ten servetėlės buvo rožinės, o mano taurė papuošta ramunėm (nes tokia bus vestuvių tema), na ir aišku, visos mielos jaukios dovanėlės įteiktos kuo rožiškiausių spalvų! Prieš tai gi sužadėtinio buvo išklausinėta, kaip gerai mane pažįsta, ir jis šaunuolis išbandymą atlaikė šimtu procentu (myliu, bučiuoju, sutinku tekėti).

Į slėnį leidžiantis vakaro vėsai, pynėme vainikus, kuriuos kitą dieną paleidom upėn (ir kas galvoja, kad pievose jau nebežydi gėlės, tas klysta; žr. nuotrauką). Laikantis gražių lietuviškų tradicijų, seselė nuo galvelės vainikėlį nuėmė, auksines kaseles išpynė, ir visos mergelės, geriausių dalykų linkėdamos, man plaukelius šukavo. Pagal paprotį, mečiau per petį netekėjusiosioms šukeles, ir ta, kuri pagavo, jau piršlelių laukia kiemelin atvažiuojant.

Ir tortas buvo ne pimpalais apdėliotas, o labiausiai rožinė ramunė pasaulyje, ir netgi viduje želė gabaliukai žibėjo rožine spalva! Mergaitiška fotosesija virš varpų, prie vandenėlio, aukštai aukštai ant supynių išsisupus, kaimiškam vežime ir visur kur papuola – privalomas dalykėlis. Tuomet užsikaitėm dideliausią kubilą ir mirkom mirkom, skaičiuodamos žvaigždeles (buvo ir pirtis, bet kubilas man žyyymiai geriau). Aišku, mergaitiškas čiauškėjimas netilo viso vakaro metu, ir na žodžiu, neįsivaizduočiau šaunesnio mergvakario! Dideliausias ačiū jį suorganizavusiai sesytei bei visoms dalyvėms!