Mano pirmas kartas

2007-12-18

Kalėdų karštinė – kai Maksimoj būna žiauriai karšta. Kasininkė tokia susivėlusi, atrodo, kad ją pažadino vidury laisvadienio ir paprašė ateiti padirbėti. Visokios tokios istorijos savaime kuriasi galvoje, kai stovi begalinėj eilėj su blizgučių ir saldainių bei saldainių ir blizgučių pirkėjais. Pagaliau mano pirkinių krepšelio turinys nuskenuojamas ir įsižiebia suma, kurios popierinės išraiškos mano piniginėj nėra. Amm, apsižvalgau, ir tada išganingai a-la-nepasimečiau balsu paprašau dalį sumos apmokėti kortelėje sukauptais Maksima pinigais. Klapt klapt, pypt, ir nu bliamba, vis viena dar suknistai trūksta suknistai šešių suknistų litų!!! Žinau, ką daryt, kai trūksta kažko iki reikamos kokiai akcijai sumos – griebiam Orbit ar Teleloto ir ramu. Bet kai trūksta pinigų?!
Ir tada sušvinta oras aplink mane, visi du šimtai aštuoniasdešimt keturi prekybcentryje esantys žmonės atkreipia savo žvilgsnius, ir štai aš išsitraukiu savo debetinę kortelę ir išraiškingai drebančia ranka paduodu ją kasininkei. Woooow. Tai mano pirmasis atsiskaitymas kortele! Nors ją turiu jau kokius aštuonis metus, bet – prisipažinsiu – kvailai bijau šiuo būdu mokėt, nes žinau, kad kitur yra aparačiukai, į kuriuos viešai reikia suvesti savo piną, o aš jo tiesiog ne-at-si-me-nu. Kai man reikia išsigryninti, perskaitau jįjį iš slaptosios vietelės, ir kaip maldą kartodama tuos keturis skaičiukus artinuosi prie bankomato, kad tik manęs kas neišblaškytų ir aš jo neužmirščiau! Ir kai surenku teisingą kodą, jaučiuosi maloniai save nustebinusi. O parduotuvėse visada atsiskaitinėju tik grynaisiais. Na ok, šiandien nebuvo taip baisu, apsimečiau, kad dažnai štai taip pasirašinėju ant čekučių, bet oi… jei ištrauktų tą aparačiuką…
Ir tada dar pagalvojau, kiek Rimi lipdukų būčiau už tą sumą gavus. Velnias.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams