Kovo vienuoliktoji

2009-03-11

Taisyklingo kubo erdvėje, ant kruvinai raudonų kilimų, tarp margai gėlėtų tapetų, užsilipusi ant lovos, smagiai suku geltoną plastmasinį lanką. Visu garsu griaudžia Bethoveno Odė džiaugsmui, europietiškumas smelkiasi ir sunkiasi į įsitempusius mano pilvo raumenis. Spoksau pro langą, stūkso devintas fortas su žydų kančių spygliais: Europos istorija, iš gėdos užsidengusi akis.

Šiandien ir aš esu jos dalimi. Netgi ant lovos sukdama lanką.

Kuo nusipelniau šitos nepriklausomybės? Ką turiu atlikti už laisvę, suteiktą avansu? Pilnais gurkšniais suvokti ir įprasminti savo tautiškumą? Nusimegzti kepuraitę iš geltonų, žalių ir raudonų pusvilnės siūlų?

Jei būčiau gimusi Bolivijoje arba Turkijoje, kiek būčiau kitokia? Kuri dalis manęs yra tikrai mano, ir kuri nuausta iš tyro lietuviškumo? Mano savimonė, ji formavosi baiminantis spaliuko priesaikos, stovint eilėje nusipirkti du kilogramus vištienos, savanoriškai mokantis kunigaikščių, valdžiusių Lietuvos žemes, eiliškumą – mamos brolis slapta buvo juos nupiešęs, mama sakė, kad šitokia istorija uždrausta. Uždrausta istorija. Tik pamanyk. Tuo įdomiau.

O paskui, staiga, – už rankų susiėmę, apjuoskim Lietuvėlę, tėvai Baltijos kely, tėvai Vilniuj šalia kruvinų tankų, mažuliukai spaudžiamės prie televizoriaus, transliacija nutrūksta, močiutė sako, kas dabar bus. Bus nepriklausomybė, močiut.

Mokysiuos anglų kalbos, važiuosiu į Ameriką, užsidirbsiu, grįšiu Tėvynėn, nusipirksiu butą, susirasiu darbą, prarasiu darbą, ir vis viena pinigų turėsiu. Ne kaip prie ruso. Bus geriau, močiut. Juk nepriklausomybė.

Rašysiu gatvių pavadinimus lietuviškai, vaikams lopšines dainuosiu ta kalba, kur promotės dainavo. Būsiu nenutrūkusi gija. Žydėsiu kaip gėlelė nenuskinta, tvirtomis šaknimis gilių šaltinių vandenis savin traukdama. Visais kapiliarais jusiu srūvant lietuviškumą, kai griaudės Odė džiaugsmui. Ant lovos. Kambary. Visur.

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams