Kaip užgesint kibirštis

2007-09-13

Keistas prizas geriausio Blogo konkurso autoriui yra Blogo rašymo pavertimas darbu. Gerai, kad Tu iki šiol smaginaisi rašinėdamas, bet dabar dirbk. Rašyk būtinai. Nesvarbu, kad nėra nuotaikos, įkvėpimo arba tiesiog apie ką rašyt. Taip galima bet ką nusodint. Atsimenu, kažkada mokykloje išgirdau prašymą (pasiūlymą?) – sukurk eilėraštį. Juk Tu moki. ?????????????????????? Man tai skamba taip pat, kaip prašymas (pasiūlymas?) šiek tiek pasvajoti, pasidžiaugti, paliūdėti, įsimylėti, pabūti laiminga. Perskaičius kiekvieną pagiriantį savo Blog’o komentarą šiek tiek išsigąstu, šauktuką smegenėlėse nusipiešiu, nes prie tokių gražių dalykų labai greit priprantama. Neramu, kad netyčia nepradėčiau pataikauti skaitytojams ir pradėti rašyti tai, ką, mano nuomone, Tu nori perskaityt. Nes galų gale tai nebus tai, ką nori perskaityt, nes turiu viltį, kad nori skaityt mano nuoširdumą. O pataikavimas neprimena nuoširdumo. Blogas turi kelioliką skaitytojų, todėl tai ne koks pavyzdys. Man baisu, kai talentai pradeda masėms pataikaut. Iššauna ekspresyvūs žmonės savo originalius požiūrius, visi pradeda jais žavėtis, jie stengiasi tam nepasiduot, bet paskui vis tiek pasiduoda, ir užgesta. Dažniausiai pirmieji muzikos genijų albumai būna neįtikėtini, paskui jiems kažkas atsitinka. O gaila. Bet ką padarysi. Mūsų vartotojiškoje visuomenėje normalu išspausti viską geriausia ir eiti prie kito produkto. Nusivažiavai? Nieko tokio, rasiu, kuo šviežiu Tave pakeist. Ok, neoptimistiškai čia kalbu. O juk tikiesi, kad būtų šviesiau? Nebijok, viskas iš tikrųjų yra ir bus gerai. Tai visada galiu pažadėt. Geros dienos.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams