Kaip pasigaminti muilą

2013-03-25

Muilavirystė – itin užkabinantis užsiėmimas, net nežinau kodėl – apie jokius kremus, balzamus, pastas ar kaukes tiek daug nemąstau, taip ilgai neplanuoju ir taip nemiegu naktimis svajodama, kaip apie būsimus savo muiliukus. Atrodo kas čia tokio – tik dar viena kasdienė higienos priemonė, bet… Kažkas juose yra magiško matyt. Todėl įspėju – atsargiai! Didelė tikimybė, kad vieną kartą pabandęs negalėsi sustot (mylimasis klausia stebėdamasis – per kiek metų mes sunaudosim šitiek muilo? O mano galvoje jau planai dar bent trims muilaviriams, mažiausias verdamas kiekis – pusė kilogramo…)

Mums reikės – aliejų ir sviestų, natrio šarmo, distiliuoto vandens, įvairių priedų (pagal pomėgius ir poreikius, galima ir visai nieko nedėti), asmens apsaugos priemonių, svarstyklių, plastikinių ir metalinių indų bei įrankių, termometrų, maišytuvo, formos muilui supilti.

Visų pirma pasiskaičiuojame receptą pagal norimas muilo savybes – patogu tai daryti su soapcalc skaičiuokle, ten ir numatomos savybės nurodomos, ir rekomenduotinos ribos šalia parašomos. Griežtų taisyklių, kiek ir kokių aliejų ar sviestų dėti, nėra, pirmai pradžiai rekomenduojama dėti 60% kietų, 40% skystų aliejų; kokosų ir palmių aliejų – iki 30%, kakavos sviesto ir ricinos aliejaus – iki 10%, o paskui jau matysi, kas tinka ir patinka. Skaičiuoklė apskaičiuos reikiamo vandens ir natrio šarmo kiekį, verdant nedidelį kiekį (minimalus, kaip minėjau – pusė kilogramo), svarbu laikytis tikslumo.

Natrio šarmas – pavojinga cheminė medžiaga, todėl labai svarbu laikytis atsargumo priemonių ir dėvėti apsaugas – akinius, kaukę, pirštines, apsirengti ir apsiauti taip, kad liktų kuo mažiau nuogos odos. Šių priemonių reikia neilgai – kelias minutes, kai natrio šarmas pilamas į vandenį ir kai supylus vyksta cheminė reakcija, kurios metu išsiskiria nuodingi garai, kuriuos pavojinga įkvėpti bei jais paveikti akis. Rekomenduojama dirbti prie atviro lango, kad šie garai greičiau išsisklaidytų.

Saugomės

Taigi pasisveriame apskaičiuotą distiliuoto vandens kiekį (jį galima prieš tai kelias valandas palaikyti šaldytuve, kad būtų vėsesnis ir tirpalas ne taip įkaistų), supilame į plastikinį indą, užsimaskuojame visaip, kaip tik galim, pasisveriam natrio šarmo ir atsargiai pamažu beriam jį į vandenį. Jokiais būdais ne atvirkščiai – jei pilsi vandenį ant šarmo, namie patirsi vulkano jėgą.

Vanduo ir šarmas

Paliekam tirpalą atvėsti, tuo tarpu atsisveriam aliejus – iš pradžių kietuosius, nes juos reikia ištirpdyti naudojant indas inde principą – dedam aliejus į mažesnį puodą, kurį statom į didesnį puodą su karštu vandeniu ir kaitinam, kol kietieji aliejai ištirpsta, tada supilam skystuosius aliejus ir išmaišom.

Tirpdom aliejus

Patikrinam temperatūras – aliejų ir natrio šarmo tirpalo temperatūros turi būti vienodos, na, aliejai gali būti keliais laipsniais šiltesni. Nėra taisyklės, kokios temperatūros geriausia maišyti aliejus ir šarmą, vėliau atsirinksi, taip labiau patinka – vieni maišo 45 laipsnių, kiti – kambario temperatūros medžiagas. Kai temperatūros vienodos, pilame natrio šarmo tirpalą į aliejų mišinį (ne atvirkščiai!) ir maišome, iš pradžių – mentele, vėliau – elektriniu maišytuvu. Kaip jau minėjau, visos medžiagos, naudojamos muilavirystės procese, turėtų būti arba plastikinės, arba metalinės, nes šarmas medį juodina, o stiklą graužia, taigi ir temperatūrą natrio šarmo tirpale reikėtų matuoti ne stikliniu termometru.

Temperatūros

Maišom tol, kol masė įgauna vadinamąją „pėdsako“ konsistenciją – sutirštėja tiek, kad užlašinus jos lašą ant paviršiaus, šis iš karto nedingsta skystyje, o kurį laiką matosi jo paliktas ženklas – „pėdsakas“. Tuomet galima dėti visus pageidaujamus priedus – kvapus (geriausia, aišku, natūralius, iš eterinių aliejų), dažiklius (geriausia, žinoma, natūralius – geltonai dažo ciberžolė, juodai – anglies tabletės, raudonai – paprika, baltai – cinko bei titano oksidai, rudai – kakava), šveitiklius-prausiklius – molį, kavos tirščius, maltas avižas, džiovintas vaistažoles, žiedlapius, druską ir taip toliau.

Muilas

Viskas – muilas pagamintas! Telieka jį supilti ar supilstyti į norimas formas – profesionalės muilavirės turi specialias medines dėžutes atsidarančiais šonais, aš pirmuosius muiliukus pyliau į silikonines keksiukų formeles ir indelius nuo jogurto, antrąjį – į Pringles traškučių dėžutę, trečią – į apvalią dėžutę nuo kavos. Jei muilas kietėja didelėje formoje, po paros jį reikia iš jos išimti ir supjaustyti, nes vėliau bus per kietas, iš mažų formelių taip pat po paros išimk. Tada laukia pats nemaloniausias darbas – laukti bent šešias savaites, kol muilas subręs. Jį geriausia laikyti uždengtoje popierinėje dėžėje (pvz., nuo batų ar nuo picos), pribadžius skylių, kad oras cirkuliuotų. Ir tada – pats maloniausias darbas – pagaliau pasimuilinti savo muiliuku!

11 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams