Jane Austen: Įtikinėjimas

2011-10-17

Jane Austen ĮtikinėjimasDabar kapitonas Ventvortas norėjo vesti. Buvo turtingas ir, grąžintas į krantą, ketino patogiai įsikurti, kai tik jį kas nors deramai sugundys; tiesą sakant, jis dairėsi, nusiteikęs įsimylėti, kai tik leis blaivus protas ir išlavintas skonis. Buvo pasirengęs atiduoti širdį bet kuriai iš panelių Mazgrouv, jeigu tik kuri sugebės ją uždegti; trumpai tariant, bet kuriai maloniai jaunai panelei, išskyrus Aną Eliot. Tai buvo vienintelė slapta išimtis, apie kurią jis neužsiminė, patvirtindamas sesers išimtis.

Niekaip neišbrendu iš XIX a. ir panašu, kad artimiausiu metu iš jo neištrūksiu. Smagu bent per literatūros kūrinius arba jų ekranizacijas nusikelti keliais šimtmečiais atgal ir pajusti, kiek per šį laiką spėjo pasikeisti papročiai, tradicijos, požiūris į žmonių santykius ir visuomenėje priimtiną elgesį. Jane Austen aprašo XIX a. pradžios anglų aristokratijos kasdienybę, nepraleisdama pro akis pagirtinų dorybių ir juokingai kvailų ydų, vaizdžiai perteikdama tuo metu vyravusią santykių tarp skirtingų lyčių, draugų bei šeimos narių atmosferą.

Nėra jokių privalomų kūno apimties ir dvasinio skausmo didumo proporcijų. Griozdiška matrona turi tokią pat teisę sielvartauti kaip ir liekniausia pasaulio būtybė grakščiomis rankomis ir kojomis. Tačiau, nors tai gal ir neteisinga, būna neatitikimų, į kuriuos protas bergždžiai stengiasi žiūrėti atlaidžiai, – tam priešinasi estetinis skonis, – ir kuriuos visiems maga pašiepti.

Nesu skaičiusi garsiausios autorės knygos Puikybė ir prietarai, tačiau jei reiktų spręsti apie rašytoją iš šio vienintelio kūrinio, nepavadinčiau jos ypač talentinga ir išskirtine. Įtikinėjimas – vidutiniokiškas romanas, nei labai prastas, nei labai įkvepiantis, jame neradau nei ypatingai gyvai ir įtikinamai nupieštų veikėjų charakterių, nei kvapą gniaužiančio siužeto, tačiau kartu ir nebuvo taip nuobodu skaityti, kad kiltų minčių mesti knygą jos nebaigus. Galbūt pabaigoje, kai jau buvo aišku, kuo čia viskas baigsis, norėjosi paskubinti rašytoją (ar pagrindinę veikėją) greičiau vystyti veiksmą, tačiau sąlyginai nedidelė knygos apimtis neleido laikui prailgti.

Ar gali būti kokių abejonių dėl to, kas nutiko paskui? Kai du jaunuoliai užsinori susituokti, tai, atkakliai ir ištvermingai siekdami, galiausiai ir pasiekia savo tikslą, kad ir kokie jie būtų neturtingi, neapdairūs ar netinkami vienas kitam. Gal čia ir nekoks baigiamasis dorovinis pamokymas, bet manau, jog tai tiesa; bet manau, jog tai tiesa; ir jeigu jau netgi tokioms poroms pasiseka, tai kaip kapitonas Ventvortas ir Ana Eliot, brandaus proto ir tyros sąžinės žmonės, turintys pakankamai lėšų pragyvenimui, nebūtų galėję įveikti visų kliūčių?

232 puslapiai apie XIX a. pradžios anglų meilę.

9 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams