• Renginiai


    Rašymo terapija

    Lapkričio jaukumo iššūkis

    Mamos-dukros ryšys

  • Socializuokimės smarkiau


    PinkCity@FaceBook

    Instagram

    PinkCity@Youtube

    Laimės psichologija

  • Isabel Allende: Inesė

    2017-01-28

    Isabel Allende InesėPasižiūriu į sidabrinį veidrodį, pirmąją povestuvinę Rodrigo dovaną, ir neatpažįstu tos žilagalvės senelės, kuri žvelgia į mane iš ten. Kas čia tokia šaiposi iš tikrosios Inesės? Spoksau iš arti prisikišusi, tikėdamasi veidrodžio gilumoj įžvelgti mergaitę su kasomis ir šašuotais keliais, kokia buvau kitados, merginą, sprunkančią į sodo pakraštį, kad paslapčiom pasimylėtų, o gal brandžią aistringą moterį, miegančią Rodrigo de Kirogos glėbyje. Jos visos čia slapstosi, esu tikra, bet negaliu jų įžiūrėti. Nebejodinėju savo kumelaite, nebevilkiu šarviniais marškiniais ir nebesinešioju špagos, bet ne mano siela dėl to kalta, – ji manęs niekada nenuvylė, – tik kūno išdavystė.

    Po rimtos mokslinės literatūros norėjosi kažko visiškai lengvo, moteriškai romantiško, bet ne saldaus ir banalaus. Allende tokiu atveju dar nė karto nėra nuvylusi, tad pasiiėmiau jos Inesę – pusiau istorinį romaną apie konkistadorus, indėnus, Čilės užkariavimą ir nemažai prie jo prisidėjusią moterį – ispanę Inesę Suares. Žiaurūs buvo laikai, nežmoniškai žiaurūs žmonės, o dar bažnyčia, prietarai ir supuvusi moralė: plėšti ir prievartauti ištisų kaimų moteris – nieko tokio, bet štai gyventi įsimylėjėliams nesusituokus – baisi nuodėmė!

    Karys vaikšto ratu, baisingą svorį laikydamas ant pečių, ir šneka: „Mes esam Žemės sapnas, ji mus sapnuoja. Ir žvaigždėse yra būtybių, kurios sapnuoja ir turi savų stebuklų. Esam sapnai kituose sapnuose. Esam susituokę su Gamta. Sveikinam Šventąją Žemę, savo motiną, kuriai giedam araukarijų ir nendrių kalba, vyšnių ir kondorų kalba. Teateina vėjai, gėlėmis kvepiantys, ir teatneša protėvių balsą, kuris užgrūdins mūsų žvilgsnį. Tegul senųjų tokių narsa srūva mūsų krauju. Tepasako senoliai, kad atėjo kirvio metas. Protėvių protėviai stebi mus ir tvirtai laiko mūsų ranką. Atėjo mūšio metas. Turim mirti.“

    Kadangi romantiškų meilės romanų beveik niekad neimu rankosna, pati save nustebinau pajutusi, kaip skaitant apie pirmąjį įsimylėjėlių susitikimą maloniai suvirpėjau, gal todėl, kad kai kuriomis svarbiomis detalėmis jis priminė pirmąjį mano ir mylimojo pasimatymą. O šiaip knygą rekomenduoju visoms (ir visiems), kuriems smalsu ir į kitą istorinę epochą nusikelti, ir įdomią biografiją sužinoti, ir apie moters padėtį visuomenėje pamąstyti.

    Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

    Nėra komentarų

    Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

    Pasisakyti

    RSS šaltinis šio įrašo komentarams