Darbo birža: trečias kartas nemeluoja

2009-03-05

Žingsniuoju jausdamasi tikra senbuve. Prieinu savo konsultantės kabinetuką. Lengvai klesteliu ant kėdės. Nors gyvenimo aprašyme prie teigiamų savybių pažymiu, kad esu bendraujanti, nuo intravertiškumo toli nepabėgsi, ir kai nematau svarbaus reikalo, nepažįstamų žmonių nekalbinu. Po kurio laiko suprantu to viso koridoriaus laukiančiųjų skirto dėmesio priežastį: juk nepaklausiau, kas paskutinis! Gerai, kad yra geraširdiškų žmonių, jaučiančių pareigą gelbėti tokius nesusipratėlius, kaip aš. Pas kelintą konsultantą Jūs laukiate, teiraujasi graži mergaitė su knyga rankose. Dėl grožio ir knygos pajuntu jai simpatiją, ir pasisakau. Tuomet Jūs eisite po manęs. Taipogi ji nesidrovi tęsti pokalbio (nors akivaizdžiai gyvybiškai svarbaus reikalo nebėra) pasakojimu, kad konsultantė kažkur išėjo, taigi gali tekti ilgiau palaukti, o dar buvo atėjusi viena mergina prieš mane, paklausė, kas čia paskutinis, ir išėjo, tai nežinau, ar grįš, sako. Išsitraukiu knygą ir visa esybe įlendu į ją.

Skaitydama svarstau, ar kitiems laukiantiesiems nėra nuobodu, kai šitaip neturi ką veikti. Ausinuko net nesitraukiu, nes dviguba savęs sudominimo dozė (skaitymas + muzika) nuskambėtų pernelyg akiplėšiškai šiame kupiname nekantraus laukimo koridoriuje.

Grįžta konsultantė, užeikit, sako. Graži mergaitė spėjo įnikti į savąją knygą, negirdi. Grįžo konsultantė, sakau. Su paltu, ar be palto, teiraujasi. Sutrinku, nes tikrai nepastebėjau šito dalyko, o gražioji atkakliai spoksodama laukia atsakymo ir nekelia subinytės nuo kėdės. Sutrinku dar labiau. Vėl viso koridoriaus laukiančiųjų dėmesys į mane. Su paltu, ar be? Visi tyli. Sakė užeiti, sumurmu. Atsidususi užverčia knygą ir eina. Jaučiuosi mažumėlę nusikaltusi: ji man ištiesė pagalbos ranką, o aš nesugebėjau atsakyti tuo pačiu. Niekšiška.

Ateina mano eilė. Konsultantė perskaito prie mano pavardės parašytą profesijos sritį – personalo vadyba – ir giliai atsidūsta. Negaliu nustoti jaustis kalta, kai tiek atodūsių sukeliu per kelioliką minučių. Vėl pasiūlo administratorės darbo vietą, pakiša tuščią lapelį, įduoda rašiklį ir diktuoja el. pašto adresą, kuriuo turiu nusiųsti savo CV. Paklūstu. Pagaliau prieiname prie lemtingojo jaudinančio momento, kai sužinosiu, keliais litais valstybė nusprendė šelpti mano niekšišką, atodūsių bangas keliančią egzistenciją. Devyni šimtai dvidešimt aštuoni litai, šešiolika centų, sako. Pirmus tris mėnesius, priduria. Vėliau tris mėnesius – šeši šimtai trisdešimt devyni litai ir aštuoni centai. Pirmosios išmokos nesitikėkite anksčiau nei antroje balandžio pusėje, maloningai įspėja.

Pats tinkamiausias metas atsidusti man?

Vakar deklaravau pajamas, Valstybinė mokesčių inspekcija žada per dešimt dienų grąžinti permokas. Permokų valstybėlei kasmet turiu. Nepražūsiu.

Ech.

26 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams