Astrid Lindgren: Emilis iš Lionebergos

2017-07-23

Astrid Lindgren Emilis iš LionebergosEmilis iš Lionebergos – taip vadinosi berniukas, kuris gyveno Lionebergoje. Jis buvo išdykęs, neklaužada vaikas, ne toks geras kaip tu. Nors atrodė meilutis, iš tikrųjų. Kai nerėkdavo. Jis buvo žydrų apvalainų akių, papurusiais raudonais žandukais, o plaukai šviesūs, garbanoti. Pažiūrėti visai dailus, taigi galėjai pagalvoti, kad jis lyg angelėlis. Bet taip tik atrodė. Jis buvo penkerių metų ir stiprus kaip jautis, o gyveno Kathultos viensėdyje, Lionebergos kaime, Smolande. Ir kalbėjo jis smolandiškai, tas mažylis, nes kurgi dėsis. Juk visi taip kalba Smolande. Kai imdavo ieškoti kepurės, nesakydavo kaip tu „Kur mano kepurė?“, o klausdavo „Kur mano kepuršė?“ O toji jo kepuršė buvo su juodu snapeliu ir mėlynu bumbulu viršuje, visai bjauri. Ją nupirkęs tėtis, kai sykį važiavo į miestą. Emilis labai mylėjo kepurėlę ir, eidamas vakare gulti, sakydavo: „Kur mano kepuršė?“ Mamai nepatiko, kad jis eina gulti su kepure, norėdavo padėti ją priemenėje ant lentynos, bet tada Emilis imdavo taip rėkti, kad visas Lionebergos kaimas girdėdavo: „Aš noriu savo kepuršės!“

Tęsiam pažintį su Astridos Lindgren kūryba. Jei Karlsono draugas Mažylis gyveno mieste, daugiaaukštyje, tai Emilis – tikras kaimo vaikas, ir dar tokio truputį senoviško kaimo, turėjau sūnui aiškinti, kas yra bernas ir merga ūkininkų gyvenimo kontekste. Kai kurių aprašomų įvykių šiais laikais, manau, net neleistų publikuoti – pavyzdžiui, kaip kartą penkiametis Emilis buvo girtas, nes prisivalgė vyšnių, kurias mama naudojo vyno gamybai, paskui turėjo eiti į blaivininkų susirinkimą… Nors ir siužetas nelabai artimas mūsų šiandieninėm aktualijom, patiko mums Emilio išdaigos – jis nuoširdus ir geras vaikas, vis stengiasi kaip geriau, o gaunasi…

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams