Apie žemuoges, pieną, gandrus ir dvidešimt penkis

2010-06-30

Nerašau, nes bet kurie žodžiai vargiai nuskambėtų taip gerai, kaip yra iš tiesų. Tu tik pažiūrėk į orą! Idealūs dvidešimt penki laipsniai ir švari giedruma virš pakaušių… Pasaka.

Sodybėlė

Bet jei jau apsiėmiau dokumentuoti laimės akimirkas čia, nuodėmė būtų nepaminėti visų nuostabių dalykų, kurie laiko mano lūpų kampučius nuolat ištemptus aukštyn.

Tarkim, niekad negalvojau, kad įprasiu prie prisirpusių raudonuojančių žemuogių vaizdo ir nepulsiu kiekvienos užmatytos uogelės raškyti – nes prie sodybėlės jų tiek, kad neįmanoma visų surinkti. Pavalgau truputėlį pusryčiams, truputėlį vakarienei, o kitomis tiesiog grožiuosi, eidama pro šalį, lyg kokiomis dailiomis gėlėmis. Ir mėlynės jau prasideda, ir jų akivaizdžiai bus dar daugiau, nei žemuogių, jau mažumėlę ima mėlynuoti mano burna ir pirštų galiukai… Apie būsimų aviečių gausą neverta nė pradėti kalbėti…

Taip pat savaitgalį susipažinau su jaukia šilta senukų pora, gyvenančia vos už puskilometrio nuo sodybėlės. Iš pradžių pats kaimynas (toks pavadinimas, nes gyvena kaime?) įrypavo dviračiu į mūsų kiemą, kai aš tvarkiau pusryčių stalą ir ploviau indus ant laužiuko pasišildytam vandeny – sako gal reikia kaimiškų produktų? Atidavė trilitrį saldaus, riebaus ir nepaprastai gardaus pieno už tris litus, kurį išpliumpėm per dieną, o aš sakau – gal varškės turit? Tokiu būdu gavau kvietimą apsilankyti jo kieme, o ten miela močiutėlė, delnu braukdama nematomas dulkes nuo suolo, kviečia – sėskis, jei neskubi! Prasiplepėjom gerą valandą – apie jaunimą mieste ir užsieniuos, apie kaimo tuštėjimo metą bei visų aplinkinių trobų istorijas, ir kad gandras – tas pats, kuris mūsų sodybėlėj žirglioja – yra vienintelis iš aplinkinių kaimų, ir gandralizdis būtent prie senukų tvoros iškeltas (visuomet jie grįžta, sako), ir mums besėdint garsiausiai snapu kalena, aplinkui lesinėja vištos, antys, o maži pūkuoti žąsiukai aplink kojas sukiojasi beigi mielai leidžiasi glostomi. Išėjau nešina dideliausiais gabalais varškės ir sviesto, o kitą dieną dar užsukau kiaušinių bei antro trilitrio pieno – viskas taip gardu! Aš niekad jokio kaimo neturėjus, abi močiutės miestietės, tai man tokie apsilankymai ne tik nepaprasta šiluma kvepia, bet ir egzotikos prieskonį turi.

O termometrai nesiliauja tų savo tobulųjų dvidešimt penkerių rodyti, ir man namie visai nesisėdi – pirmadienį gulinėjau ant Lampėdžių smėliuko, bet jau kad žmonių žmonių – kaip kokioj Palangoj, visai ne mano stilius, todėl vakar iš pat ryto – sodan, ir ten, po obelim, šalia pušyno, pasiplepant su močiute, šiandien – irgi. Tobula.

Kai prisimenu savo vasaros dienas, praleistas iškondicionuotame ofise, truputėlį šiurpas per odą nubėga…

6 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams