Apie transcendentinio matmens būtį

Pavargusi nuo nesiliaujančių glėbesčiavimųsi labadienavisogero, apsvaiginta žvakių eteriniais aliejais ir su tobula knyga rankose, tyliai užmiegu. Ir jau kai atsimerkiu, šnervėmis nujaučiu išretėjusio laiko skylę, kurion nejučia pataikiau. Įsivaizduok – minutė tęsiasi keturis, gal aštuonis, kartus ilgiau nei įprastai, ir nepaaiškinamu būdu pranyksta visi norai ir įgeidžiai – patikėk, savijauta neįprasta. Klampiomis mintimis bandau susidėlioti sąrašą idėjų, ką galėčiau nuveikti, bet kiekviena jų lyg teniso kamuoliukas atsimuša į nenoro sieną, pavirsta melsvai rožiniu muilo burbulu, paskraidžioja aplink nosį ir subliūkšta. Vien dėl to, kad pakliuvo į rankos sieksnio diapazoną, abejingai iškliukinu litrą rūgščių obuolių sulčių ir praskrolinu kalėdinį rss srautą. Vėpsau į angelą sidabriniais plaukais, kurį pritaisiau prie folijos burbulo (taip rankdarbiškai pasipuošiau kambarį šventėms kadaise), nesuvokiu, ko jis nesiliauja sukęsis, jeigu niekas nejudina. Stebuklų metas, ne kitaip. Kaip galima taip absoliučiai nieko nenorėti?

Tokia neįtikėtinai saldi būsena – nei valgyt, nei gert, nei miegoti, nei bendrauti, nei klausytis muzikos, nei žiūrėti filmo, nei skaityti knygos, nei dainuoti (vienas didžiausių mano malonumų, kai lieku viena namuose – pasileidžiu garsiai mėgstamą dainą, susirandu lyriksus ir traukiu iš visos širdies. Bet tik ne šiandien), ir kas svarbiausia – nieko nenoriu ne todėl, kad jaučiuosi sušiktai, – priešingai, man visko kuo puikiausiai užtenka, ir joks išorinio pasaulio dalykėlis nepadėtų jaustis nė kruopelyte tobuliau! Ir visas kitas mano gyvenimas atrodo kaip prisiminimai, likę dulkėti už sienos, tokie truputį apsisnargliavę, traukomi geidulių ir niekad nepasotinami, valgyt gert, karšta šalta, pirkti vartoti, ir ką visi pagalvos. Niekai.

Tik sakyčiau gan neįprasta mano naujoji būtis, sunku ją prisijaukinti ir sutapatinti su savimi – taip, čia aš, turiu nesuskaičiuojamas krūvas laisvo laiko ir nė vieno fiziologinio anei intelektualinio poreikio. Garso takelis visam šitam skambėtų maždaug taip:

Ech. Ir kokių čia dar išvadų beprigalvosi įrašo pabaigai. Netyčia savo laimei atsibudau kitoje laiko ertmėje ir tiek. Saldus atsitiktinumas. Kalėdos?

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 0

9 Komentarai

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Tamagochi
2008 12 27 | 0:19

Rožinė Nirvana – būna pasirodo ir tokių 😉

Pas mane kažkokia panaši būsena bandė įslinkti, bet ryžtingai ją nuvijau ir įnikau net tris knygas vienu metu skaityti.

PinkCity
2008 12 27 | 0:24

Tiesa, knyga yra vienintelis dalykas, bent kiek sugebantis padėti. Todėl ir aš jos griebiausi. Na ir tinklaraščio rašymo, kaip nesunku pastebėti.

Deividas
2008 12 27 | 2:04

Aš kažkaip džiaugiuosi nepajutęs tokios būsenos niekad. Nieko nebenorėti ir galvoti, kad viskas perfect tobula ir niekas naujas džiaugsmo neatneš.. sorry, bet man liūdnai atrodo out of the box žiūrint 🙂

Aurimas
2008 12 27 | 12:01

Transcendentinio matmens būtis yra tokia, kokia tu įraše parašei? Tai tuomet įdomi ji. Kartais man taip irgi būna.

Deividas
2008 12 27 | 13:09

aš ne ekspertas, bet manau matmuo pagražinimas, kad geriau skambėtų, o “transcendentinis” super taikliai parinktas žodis tokiam įrašui, reiškiantis em.. “tobulybės peržengimą” 🙂

Aurimas
2008 12 27 | 16:02

Deividas, ačiū už paaiškinimą. Įsiminsiu šią sąvoką.

David elog » Blog Archive » Apsimetėlis/Pretendentas?
2009 01 04 | 9:14

[…] Aišku, visi personažai išgalvoti, neparemti jokiom tikrom istorijom, gal tik kelėta faktų įmestų teisingų, dėl įdomumo. Bet kol vaikystėje visų herojai buvo supermenai, batmanai ir spidermanai, maniškiai buvo panašus į Jarad, visada norėjau žinoti daug ir apie viską, kad kam nors užsiminus pvz. apie Marytę Melnikaitę nužudžiusia n šimtų vokiečių, galėčiau papasakoti, kad iš tikrųjų ji nugalabijo vos kelis, apskritai net gi vienu žmogumi perdaug nužudė, bet heroja ji tapo nes net kankinama neišdavė savų arba nepasimesti, kam nors pavartojus protingesnį žodį. […]

Deividas
2009 01 04 | 11:48

Beje, pinky, po klausimo apie žole, tu turėjai atrašyt komentarą “ne, baik tu, kodėl padarei tokią išvadą” ? o aš bučiau parašęs apie sudetingus paskutiniuosius įrašus bla bla ;] na iš tikrųjų turėjau mintį bet tu sugadinai visą atsmoferą :))

PinkCity
2009 01 04 | 12:41

Nu sorry. Bet jau kažkaip liūdna tradicija tampa aptarinėti mano “paskutiniuosius įrašus” kaip kokius nors ne tokius, ir ne iš vieno Tavo pusės. Laikui bėgant tie “paskutinieji” keičia vienas kitą, o tas jų kitoniškumas išlieka 🙂

Palikti atsakymą