Apie transcendentinio matmens būtį

2008-12-26

Pavargusi nuo nesiliaujančių glėbesčiavimųsi labadienavisogero, apsvaiginta žvakių eteriniais aliejais ir su tobula knyga rankose, tyliai užmiegu. Ir jau kai atsimerkiu, šnervėmis nujaučiu išretėjusio laiko skylę, kurion nejučia pataikiau. Įsivaizduok – minutė tęsiasi keturis, gal aštuonis, kartus ilgiau nei įprastai, ir nepaaiškinamu būdu pranyksta visi norai ir įgeidžiai – patikėk, savijauta neįprasta. Klampiomis mintimis bandau susidėlioti sąrašą idėjų, ką galėčiau nuveikti, bet kiekviena jų lyg teniso kamuoliukas atsimuša į nenoro sieną, pavirsta melsvai rožiniu muilo burbulu, paskraidžioja aplink nosį ir subliūkšta. Vien dėl to, kad pakliuvo į rankos sieksnio diapazoną, abejingai iškliukinu litrą rūgščių obuolių sulčių ir praskrolinu kalėdinį rss srautą. Vėpsau į angelą sidabriniais plaukais, kurį pritaisiau prie folijos burbulo (taip rankdarbiškai pasipuošiau kambarį šventėms kadaise), nesuvokiu, ko jis nesiliauja sukęsis, jeigu niekas nejudina. Stebuklų metas, ne kitaip. Kaip galima taip absoliučiai nieko nenorėti?

Tokia neįtikėtinai saldi būsena – nei valgyt, nei gert, nei miegoti, nei bendrauti, nei klausytis muzikos, nei žiūrėti filmo, nei skaityti knygos, nei dainuoti (vienas didžiausių mano malonumų, kai lieku viena namuose – pasileidžiu garsiai mėgstamą dainą, susirandu lyriksus ir traukiu iš visos širdies. Bet tik ne šiandien), ir kas svarbiausia – nieko nenoriu ne todėl, kad jaučiuosi sušiktai, – priešingai, man visko kuo puikiausiai užtenka, ir joks išorinio pasaulio dalykėlis nepadėtų jaustis nė kruopelyte tobuliau! Ir visas kitas mano gyvenimas atrodo kaip prisiminimai, likę dulkėti už sienos, tokie truputį apsisnargliavę, traukomi geidulių ir niekad nepasotinami, valgyt gert, karšta šalta, pirkti vartoti, ir ką visi pagalvos. Niekai.

Tik sakyčiau gan neįprasta mano naujoji būtis, sunku ją prisijaukinti ir sutapatinti su savimi – taip, čia aš, turiu nesuskaičiuojamas krūvas laisvo laiko ir nė vieno fiziologinio anei intelektualinio poreikio. Garso takelis visam šitam skambėtų maždaug taip:

Ech. Ir kokių čia dar išvadų beprigalvosi įrašo pabaigai. Netyčia savo laimei atsibudau kitoje laiko ertmėje ir tiek. Saldus atsitiktinumas. Kalėdos?

9 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams