Apie grožį ir dukras

2007-12-07

Šiandien pasipuošiau kūdikiškom rausvai žalsvom spalvom ir man sako esi tokia šviesi kad net akini. Nesuprantu čia komplimentas ar priekaištas. Bet ai vis tiek šypsausi.

Tikiuosi, motulė gamta mane ir mano būsimų vaikų tėvą priskirs prie pakankamai gražių tam, kad pirmagimis būtų mergaitė. Tyrimai byloja, kad „…evoliucinės istorijos procese gražūs tėvai dažniau susilaukdavo dukrų, <…> nes fizinis patrauklumas yra paveldimas, o dukroms patrauklumas duoda daugiau naudos nei sūnums”. Evoliucijos dėsniai taip musų gerove rūpinasi. Permąstau savo pažįstamų šeimų situacijas. Na gal tiesa. Ne taisyklė, aišku. Tendencija. Mano mama buvo pirmas vaikas. Aš esu pirmas vaikas.

Dar kiti žmonės sako, kad grožis – labai subjektyvus dalykas. Aš su tuo nesutinku. Aišku, visada būna niuansų, vieniems patinka šviesūs plaukai, kitiems tamsūs, vieniems liekni kūnai, kitiems su daugiau mėsytės, bet jau kai žmogus negražus, tai visi mato. Taip taip, susipažįsti artimiau, pamatai nuostabią sielą, estetiniai trūkumai tampa mažiau pastebimi, bet vis viena juk jei negražus, tai negražus, nu. Vienam forume žmogėnai atsimenu taip karštai diskutavo šia tema, iki visokių išlankstymų apie fiziškai neįgalių žmonių nelaimingumą ir pan., kol viena panelė neapsikentusi paklausė: nu tai prašau sakyti, kam gražūs Antanas su Minedu. Tai truputį nutildė tuos a la geriečius, visame kame gebančius grožį įžvelgti. Juk lengviau, kai įžvalgoms nereikia pastangų. Ania.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams