Amžina kas tikra

2008-01-12

 

mad-me.JPGBeprotiškas ilgesys. Tiek tikras, kad nebesuvokiu savęs laiko skalėj. Man aštuoneri man šešiolika aš pernai. Stiprų pasaulio aromatą gali užuosti tik iš naujo į jį atėjęs, kaip į kitus namus, nes prie savųjų kvapo pripranti. Prisijaukinu vietas ir žmones, tada iš naujo. Ir stengiuosi žiūrėt kaip į neprijaukintus, šviežiai spaustų greipfrutų sulčių gaivumo žvilgsniu. Kaip į niekad nemylėtus, gal matyčiau dėl ko pamilstama. Toks rytas kaip šiandien yra būtent tai, apie ką svajojau kurdama šiuos namus: kaip pabundu geltonuose pataluose, atsiremiu į geltoną sieną ir geriu šviežias sultis tūkstančio spindulių apšviesta. Kai svajonė tampa būtimi, joje gyventi, ar siekti naujos? Nes dunda traukiniai giliai vidun, sako reikia patalus vežti į naujus namus, kurti naujus išsipildymus, nustok būti nostalgiška, juk mūsų rodyklės visada pirmyn pirmyn, mintys aukštyn, išprotės Tavo nuomininkai nuo geltonos ir raudonos, o Tu spalvink pasaulį naujai. Nuolat apraizgau kilometrais emocinių siūlų žmones vietas daiktus ir prisiminimus, priraišau tūkstančius mazgų, apvynioju dar kartą, kad tvirčiau būtų, ir mazochistiškai bėgu šalin, įsiveržia siūlai į odą, įsminga mazgai į paširdžius, racionaliai aiškinu kūnui: Tau neturėtų skaudėti, juk tai tik materija, bet siūlai tempiasi. Ir skauda. Iš naujo kuriant bus geriau? Pamišėlių iliuzija. Nes aš lieku. Ta pati, kur aštuonerių šešiolikos ir pernai.

Ech jūs, mano mylėti šunys vyrai ir kambariai. Tik tiek galiu pasakyt. Ech jūs.

1 komentaras

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams