A.M. vakar Kauno dienose. Ir aš ten.

2009-05-24

Vakar šokčiodama stūgaujant Mamontovui Kauno dienose eilinį kartą susimąsčiau apie dalykus, kurie vieniems atrodo savaime suprantami, o kitų – niekad nepatirti. Pavyzdžiui, niekaip nesuvokiu, kaip gyvenant Lietuvoje galima būti nesilankius Nidoje arba nedainavus kartu A. M. koncerte, m? Na, galbūt pasiteisinimas Nidai – nesustabdoma meilė Palangos podiumui ir profesionaliems lauko kavinių muzikantams, bet kaip išvengti Mamontovo?

Pradėję koncertuoti, kai buvau kelių metukų, Foje neišvengiamai formavo mano muzikinį skonį ir apskritai požiūrį į gyvenimą, ypač paauglystėje, kai plėšydama džinsus visu balsu traukdavau jų dainas prieš veidrodį, šokdavau ir verkdavau, apimta nepaaiškinamų jausmų sukdavausi ratu iki nukritimo, o nusidažyti plaukus mėlynai iki šiol liko neįgyvendinta svajonė. Tikriausiai todėl dainos iš „Vandenyje” ir „Kai perplauksi upe” vis dar sukelia nostalgišką svaigulį, ir, kai šoku užsimerkusi, jaučiuosi vėl stebuklingų trylikos. Todėl kaip būčiau galėjus ištvert nesiplėšiusi „Paramos” festivalyje, atsisveikinimo koncerte, o „Pabėgimas” man iki šiol yra geriausias Andriaus albumas, todėl kaipgi be jo solinių pasirodymų (mm, akustinis VDU‘ne – pasaka!), o dabar vėl – visokiuose B2G ir Juodaragiuose (kaskart, kai ten klausaus Mamontovo, būna jo gimtadienis), sakau – kaip išvengt?

Tik va, kažkaip tos naujos dainos man nebelabai, kaip tikra veteranė išsiilgusi laukiu senų gerų meliodijų iš praėjusio dešimtmečio vidurio, o jau tada – saugokit kanopėles tie, kurie įsitempę ir sustabarėję stypsot aplink mane (paskui jau labai lijo, aišku, man nė motais, ne cukrinė, tik reikėjo trupučio atsargumo, kad šokinėdama į aplinkinių skėčių strypus akelių neišsibadyčiau. Na, užsimerkimas čia vėlgi pravertė). Pasiimk mane, kas tie žmonės, kur aplink?! Uouoooo…

11 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams