Alessandro Baricco: City

2014-03-18

Alessandro Baricco CityNeatleidžiama pranašams, kurių pranašysčių negalima suprasti, ir aš ilgai galvojau, kad jis yra kaip tik tos rūšies, visų blogiausios, piktasis meistras, nes buvau įsitikinęs, jog jo įsivaizduotas žvilgsnis liko beprasmis, nes nepasiekiamas kitiems, priklausantis tik jam, nemokėjusiam paversti jo matomu. Dėl to galėjai jį niekinti, nes be tos jutimų akrobatikos, to beprotiško ekskurso už bet kokio požiūrio taško ribų ieškant kažko beribio, be to pirmapradžio jausmingumo nuotykio likdavo tik neryškių vandens lelijų jūra, hipertrofinė impresionizmo studija, pragaištinga veidmainiška technika, kurioje vidurinysis miesčionių sluoksnis atpažįsta modernizmo protrūkį sukrėstas minties, kad tai revoliucija, sujaudintas minties, kad galėtų ją pamilti, nes ji, nors ir revoliucija, iš esmės niekam nieko blogo nepadarė — new for you, pagaliau revoliucija, akivaizdžiai sukurta panelėms iš gerų šeimų, dailiai supakuotos modernizmo emocijų dovanėlės. Fe.

Kai kurie žmonės rašo knygas, nes nori išreikšti save, kitiems tai psichoterapija, treti galbūt trokšta garbės ir pripažinimo. Tačiau yra tokie rašytojai, kaip Baricco – tiesiog genijai. Tai pirmasis mano skaitytas jo romanas, ir, autoriaus teigimu, pats geriausias, taigi manes tikriausiai laukia mažytis nusivylimo kartėlis paėmus kitas jo knygas, ką aš, be abejo, darysiu, nes dabar susižavėjau iki negalėjimo. Kiekvienas romano puslapis grūste prigrūstas istorijų, jokio tuščiažodžiavimo, sakiniai užplūsta sąmonę kaip galingos vandenyno bangos ir paliečia žinojimą, neužduotus klausimus, būtent, svarbiausia – atsako į neužduotus klausimus.

Tai aklavietė, pagalvojo. Viskas būtų daug paprasčiau, jei niekas tau nebūtų įkalęs tos istorijos, kad reikia kažko siekti, jei tave būtų išmokę jaustis laimingai nesijudinant iš vietos. Visos tos istorijos apie tavo kelią. Surasti savo kelią. Eiti savo keliu. O gal mes sukurti gyventi aikštėje ar miesto parke ir ten praleisti visą savo gyvenimą, gal mes esame kryžkelė, pasauliui reikia, kad mes stovėtume vietoje, būtų katastrofa, jei staiga nueitume savo keliu… Kokiu keliu? Tegul kiti bus keliai, o aš esu aikštė, aš niekur nevedu, aš esu vieta.

Jei kas nors man pasakytų, kad romanas yra apie boksą, futbolą ir vesterną, numočiau ranka, nes šie dalykai man visiškai neįdomūs, turbūt vieni neįdomiausių, bet, žinoma, knyga yra visai ne apie tai, nors ir rašoma apie boksą, futbolą ir vesterną. Maža to, rašoma taip įdomiai, kad net užsimaniau pasižiūrėti kokias rungtynes, bet juk knyga visai ne apie tai. Apie ką? Kaip visuomet, apie žmones, apie jų gyvenimus, apie gebėjimą būti keistu ir tuo mėgautis. Knygą skaičiau taip neilgai, taip neseniai, o jau pasiilgau ir Šatsi Šel, ir Gouldo, ir gyvenimo jų galvose. Tikrai, knyga – šedevras.

Juodaodis berniukas žaidė ir buvo toks vienišas, toks neišvengiamai ir slaptai vienišas, kokios būna mintys, kai jos yra tikros ir mąsto klausimais.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

4 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams