Mažais dygiais spygliukais iš už kampo išlenda niekad nenurimstanti vienatvė, sugurina mano šukuosenas, kurias narpliojau pusvalandžius. Ir ką Tu jai. Šaltais (apšąlusiais?) veidais skinasi kelią praeiviai, atsitiktinai sukuždėdami man aistringos meilės žodžius.…