Iki skausmo kruvini šermukšniai Kapsi ir spalvina miglotą rudenį Klejoja laukais suaugusios svajonės Blakstienos aukštyn žemyn aukštyn O Tave pažinojau viduramžiais Senoviniuose sapnuose laikei ranką Ištirpo žvaigždės nuo šilumos Varva jų dulkės…

Mažos apvalios pakrypusios mėlynos Rodyklytės prie Tavo vardo tvirtina Kad į visus Tavo laiškus atsakiau Į klaustukus atsakiau į tuščius delnus Į keistus sapnus atsakiau Vėl atsidūsti kad aš Tavo atsakymas Dabar…

Ir tada sako mažasis draugas gyvenantis kairėje Destrukcija yra kūrybos forma Ir be pasigailėjimo viską ištrinu Ir žiaurumui reikia drąsos Viską turiu ko man reikia Neturiu reikalo tai įrodinėt Aksioma Prikalk mano…