Iki skausmo kruvini šermukšniai
Kapsi ir spalvina miglotą rudenį
Klejoja laukais suaugusios svajonės
Blakstienos aukštyn žemyn aukštyn
O Tave pažinojau viduramžiais
Senoviniuose sapnuose laikei ranką
Ištirpo žvaigždės nuo šilumos
Varva jų dulkės į mūsų burnas
Mes ramūs paspringti nebijom
Mes žiaurūs mes nuolat sapnuojam
Persiveriam delnus pirmadieniais
Apvoliojam švelniuose voratinkliuose
Ir toliau kap kapsi šermukšniai
Mažos apvalios pakrypusios mėlynos
Rodyklytės prie Tavo vardo tvirtina
Kad į visus Tavo laiškus atsakiau
Į klaustukus atsakiau į tuščius delnus
Į keistus sapnus atsakiau
Vėl atsidūsti kad aš Tavo atsakymas
Dabar vėl abejoji
Aš esu Taip
Aš esu visada
Aš esu pati klaikiausia beprotybė
Šlykščiai juodai akis išsidažiusios
Blondinės delnuose klyksmuose
Ir klegena ruduo verda [...]
Ir tada sako mažasis draugas gyvenantis kairėje
Destrukcija yra kūrybos forma
Ir be pasigailėjimo viską ištrinu
Ir žiaurumui reikia drąsos
Viską turiu ko man reikia
Neturiu reikalo tai įrodinėt
Aksioma
Prikalk mano plaštakas prie mokyklos suolo
Būk žiaurus nebijok
Nieko niekada nebijok
Netgi nihilizmo
Išvirk mano šlapias aikčiojančias mintis
Vakarienei su grietine sukramtyk
?
Nebijok
Atsibodau? Verkšlenančių blondinių, vadinančių save keistomis, Blog‘ų niekas neskaito? Iškitink. Esu labiausiai pataikaujanti publikai rašytoja ever.
Ryte absoliučiai netikėjau (niekas nebūtų įrodęs), kad vakaras (be dvidešimt penkių devynios, atsimeni) ateis. Bet jau pusė keturių, gal ir ateis. Tik reikia dar keturiolika įrašų tėkštelti. Jei rašyčiau teminį Blog’ą (jei sprausčiau savo mintis į Temą), greitoji jau [...]
