Rašau apie rašymą. Naivus absurdas

Gaunu nemažai laiškų, kuriuose skaitytojai klausia… Tinkama pradžia įrašui? Skamba tarsi pasiteisinimas, kodėl apskritai lendi į šią temą. Nes jei neklaustų, apie tai nesusimąstytum? Tai gal ši tema ne Tavo? Bet jei Tavęs klausia, tai jie mano, kad Tavo? Tu ar jie, kas svarbiau?

Vis dažniau susimąstau apie patį rašymą kaip tokį, jo kilmę, priežastis ir prasmę. Turiu prisipažint, šitokios mintys apskritai užmuša bet kokį norą rašyti… Kaip tie, kurie dirba prie konvejerio sūrelių gamykloj, paskui nebegali jų valgyti, taip ir rašymas, išnagrinėtas iš išorės, iš vidaus, išverstas atvirkščiai ir vėl supilstytas į tinkamas formeles, tampa banaliai atgrasus. Tada griebiu šūsnį vertinamų rašytojų knygų, siurbiu savin jų išmintį ir laisvai plaukiantį stilių, perkošiu dantimis jų metaforas ir paaiškinimus knygų gale, stengiuosi skaityt kaip įprasčiausia kasdieniškiausia skaitytoja, kokią galėtum įsivaizduoti, be jokių slaptų ambicijų kadanors parašyti taikliau, įtaigiau ir artimiau. O jie pila pila pila žodžius ant manęs, darosi sunku įkvėpti, pila pila, įsiskausta galva, jie nesiliauja, nes jie parašė, skaityk, o kasdieniškoji skaitytoja, mes pilam!

Įsisvajoju ištrinti viską savyje, būti švari kaip naujas kompiuterio kietasis diskas, tapti neperskaičiusia nė vienos knygos pasaulyje, tada žodis mano lūpose būtų tikras ir saldus kaip pirmapradis obuolys, nepavartotas anksčiau jokiomis prasmėmis, tik ta, kuria aš jį ištarsiu.

Nuo absurdo literatūros pereiti prie naivizmo?

Jūs, šūdžiai, viskam turit savo terminus?!..

Aš sužlugdyta.