Fiodoras Dostojevskis: Idiotas

Prieš kažkiek nemažai metų ėmiau skaityti šį ilgą klasikos šedevrą, bet neįstengiau užbaigti. Mane tiesiog erzino idioto idiotizmas! Kai kurioms knygoms reikia subręsti? Pasijutau pasiruošusi, įsirašiau audioknygą (todėl negaliu teigti, kad perskaičiau – man perskaitė), ir suvokiau pavyzdinį kunigaikščio Myškino taurumą. Nebūčiau linkusi jo vadinti naiviu, kaip tai daro kritikai, priešingai – suvokti piktus kitų kėslus ir vis viena dorai elgtis jų atžvilgiu, mano nuomone, yra ypatingai kilnu. Ir verta susižavėjimo.

Aš nesupratau, pavyzdžiui, kaip tie žmonės, galėdami tiek gyventi, nemoka pasidaryti turtuoliais (pagaliau nesuprantu nė dabar). Aš pažinau vieną vargšą, apie kurį man vėliau pasakojo, kad jis miręs badu, ir, atsimenu, aš dėl to nesitvėriau piktumu: jeigu būtų buvę galima tą vargšą atgaivinti, aš, manding, būčiau jį nubaudęs mirtimi. Man kartais ištisas savaites būdavo geriau, ir aš galėdavau išeiti į gatvę; tačiau gatvė ėmė pagaliau kelti man tokį įtūžį, kad aš ištisas dienas tyčia sėdėdavau užsidaręs, nors galėdavau išeiti kaip ir visi. Aš negalėdavau pakęsti tų zujančių, plušančių, amžinai susirūpinusių, niūrių ir nerimstančių žmonių, kurie siuvo apie mane šaligatviais. Kam reikalingas amžinas jų liūdesys, amžinas jų nerimas ir toji skuba; amžinas niaurus jų pyktis (jie pikti, pikti, pikti)? Kas kaltas, kad jie nelaimingi ir nemoka gyventi turėdami priešais save po šešiasdešimt metų gyvenimo?

Romanas visas verda kunkuliuoja spalvingais veikėjais, įmantriais charakteriais, sunkiai paaiškinamais (kaip dažniausiai ir būna gyvenime) poelgių posūkiais, klaidžia psichologija ir neužsičiaupiančiais dialogais, ir iš tiesų tai svarus kūrinys. Nusveria rankas net nuo savo svorio. Ir pabaiga absoliučiai nepopsinė.

Tačiau vis dėlto mums kyla klausimas: ką daryti romanistui su kasdieniais, eiliniais, visiškai „paprastais“ žmonėmis ir kaip juos parodyti skaitytojui, kad jie būtų nors šiek tiek įdomūs? Visiškai jų išvengti jokiu būdu neįmanoma, kad kasdieniai žmonės dažniausiai ir sudaro būtiną grandį gyvenimiškų įvykių jungtyje; vadinasi, juos praleidę, suardytume tikroviškumą. Aprašinėti romanuose tik vienus tipus arba net stačiai, įdomumo dėlei, keistus ir nebūtus žmones, būtų nepanašu į tiesą, o net rasi ir neįdomu. Mūsų nuomone, rašytojui reikia stengtis surasti įdomių ir pamokomų atspalvių net ir tarp paprastų žmonių. O kada, pavyzdžiui, pačią kai kurių paprastų žmonių esmę sudaro jų kasdienis ir nekintamas paprastumas, arba, dar geriau, kada, nepaisant didžių tų asmenų pastangų žūtbūt išsiveržti iš paprastybės ir rutinos vėžių, jie pagaliau vis tiek nekintamai ir amžinai pasiliekia viena tik rutina, tada tokie žmonės darosi net savotiškai tipiški, – kaip paprasti žmonės, kurie nieku gyvu nenori būti tokie, kokie yra, o žūtbūt stengiasi tapti originalūs ir savarankiški, nors ir neturi nė mažiausių duomenų būti savarankiški.

Skaitydama aš dažnai imu gilintis ne tik į kūrinio nuostabumo, bet ir į jo parašymo detales, tarkim, svarsčiau, iš kur autorius taip detaliai, jautriai ir nuosekliai moka aprašyti pojūčius prieš ir po epilepsijos priepuolio. Pasirodo, kad rašytojas, kaip ir kunigaikštis Myškinas, sirgo epilepsija, nuo jos mirė jauniausias Dostojevskio sūnus, o paskui ir pats Fiodoras.

Nereikia jaudintis, kad mes juokingi, ar ne tiesa? O juk iš tikrųjų mes juokingi, lengvapėdiški, su blogais įpročiais, nuobodžiaujame, žiūrėti nemokame, suprasti nemokame, juk mes visi tokie, visi, ir jūs, ir aš, ir jie! Juk štai jūs neįsižeidžiate, kad aš į akis sakau jums, kad jūs juokingi? O jeigu taip, tai argi jūs ne medžiaga? Žinote, mano nuomone, būti juokingam kartais net gera, o ir geriau: veikiau galima kits kitam atleisti, veikiau ir nusilenkti; ne viską juk galima suprasti iš karto, juk negalima stačiai nuo tobulybės pradėti! Norint pasiekti tobulybę, pirmiausia reikia daug ko nesuprasti!

Knygą išklausiau per 29 valandas ir 7 minutes, man buvo perskaityta 680 puslapių.