Žmonės įsivaizduoja, kad užsidirbo

2009-11-18

Kažkaip niekada nerašiau apie politiką, bet dabar parašysiu. Nes jau juokas ima visaip kaip iš šito suknisto socialinio neteisingumo, kuris viešai vadinamas socialiniu teisingumu.

Esu radikaliai liberalių pažiūrų, su anarchijos prieskoniais (ne, tikrieji anarchistai nėra banditai, tai žmonės, tikintys, kad be valdžios gyventų geriau. Ir aš tuo tikiu). Nes kai dirbau ir mokėjau mokesčius valstybei, nuoširdžiai tikėjau, kad ne be reikalo. Kad susirgus ji mane pagydys, netekus darbo ar apnėštėjus – išlaikys, kaip kad aš prisidėjau prie jos išlaikymo; ir kad kuo daugiau aš jai duosiu, tuo daugiau prireikus gausiu atgal. Pasirodo – ne. Nes jei uždirbi sąlyginai daug (tuo pačiu du trečdalius sumokėdamas valdžiai), prireikus socialinių išmokų gausi panašiai tiek, kiek tas, kuris uždirbo ir mokesčių mokėjo mažai, nes toks yra socialinis teisingumas! Kirskime per išmokų lubas, skriauskime tuos, kas įprato gerai gyventi (nėr čia ko!), tegu visi bedarbiai, kūdikius sūpuojančios mamos ir pensininkai būna lygūs! Nesvarbu, kad vienam reikia mokėti komunalinius už dviejų aukštų namą, kitam – už vieno kambario butelį, kad vieno mašina suvalgo daug brangaus kuro, o kitam užtenka mėnesinio troleibuso bilieto, keisk savo įpročius, pratinkis prie naujų sąlygų, už didelius sumokėtus mokesčius valstybės malonės nenusipirksi!

Anksčiau aš nagais ir dantim kovojau dėl to, kad man darbo užmokestis būtų skaičiuojamas oficialiai ir legaliai, sumokant valstybei visus mokesčius (nors pamačius tas sumas svaigdavo galva – pagalvok, jei į rankas gauni, tarkim, standartinius du tūkstančius, tai valstybei susimoki pusantro tūkstančio! Jei įdomu, pasiskaičiuok savo įmokas). Jei dabar susirasčiau oficialų darbą, tikrai dėl vokelių nebesidraskyčiau, nes akivaizdu, kad didelės įmokos negarantuoja sočios ateities (I. Degutienė: „žmonės įsivaizduoja, kad užsidirbo pensiją, tačiau jie užsidirbo galimybę ją gauti, o pinigus suneša dirbantys žmonės“), jau geriau pačiai iš tų „juodų“ pinigų pasitaupyti „juodai“ dienai, bent jau būsi garantuotas tuo, ką turi. Jeigu nedevalvuos lito, aišku.

Ir taip, aš nepakeičiau pozicijos nuo tada, kai sakiau, kad viskas priklauso tik nuo paties asmens, kad neverta laukti gerovės iš valstybės ar dar kur nors – nes akivaizdu, kad sulaukti nelengva. Svajoju apie tokią šalį, kurioje nebūtų jokių valdžios institucijų, visi uždirbti pinigėliai priklausytų Tau vienam ir galėtum asmeniškai spręsti, kiek iš jų nori atsidėti ligos, motinystės ar senatvės atvejams. Žinau, būtų liurbių, kurie viską iš karto iššvaistytų, nieko nesusitaupytų ir paskui bėdai prispyrus elgetautų arba vogtų, bet aš samdyčiaus apsaugą nuo plėšikų, o širdies dėl nemokančių taupyti neskaudėtų, nes patys kalti. Tokia būtų mano rožinė anarchija.

25 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams