Yasunari Kawabata: Tūkstančiai gervių

Yasunari Kawabata Tūkstančiai gerviųJis it žvėris atviepė lūpą ir lipte prilipo prie jos krūties.
Ir vėl plūstelėjo bangos.
Paskui jis ramus užsnūdo.
Į jo miegą įsiveržė paukščių balsai. Jam pasirodė, tartum pirmą kartą gyvenime nubusdamas girdi čiulbant paukščius.
Turbūt ryto rūkas nuprausė žalius medžius. O paskui jis turbūt įsisuko į jo galvą ir taip pat viską švariai švariai išplovė. Galvoje neliko nė vienos minties.

Labai labai užsimaniau kažko japoniško, panaršius išsiaiškinau, kad vienas skaitomiausių šios šalies rašytojų pasaulyje, netgi gavęs už savo kūrybą literatūros Nobelio premiją – Yasunari Kawabata. Pasiėmiau vieną garsiausių jo romanų, ir taip, kažko japoniško gavau labai stiprią dozę.

Argi mama kalta, kad nepajėgė toliau gyventi? Gal jūs tai turite galvoje? Man iš pradžių taip pat buvo be galo baisu ir skaudu, kai ji mirė. Net jeigu visi jos nesuprato, ją smerkė, mirtis vis tiek ne pateisinimas. Tačiau… mirtis viską paneigia, kad ir ką manytume, kad ir kaip samprotautume. Ir mes neturime teisės atleisti arba neatleisti kam nors už mirtį.

Kadangi esu perskaičius beveik visas Haruki Murakami knygas, norom nenorom lyginau šių abiejų japonų autorių stilių, ir pastebėjau, kad jų abiejų kūryboje moterys – kažkokios mistiškos, nesuprantamos, jų poelgių motyvai pagrindiniam veikėjui paslaptingi ir nepaaiškinami. Romano struktūra tokia labai netolygi ir dėl to erzinanti – pusę knygos aprašinėjami pagrindinio veikėjo mistiniai jausmai trims jį mylinčioms moterims, paskui staiga įterpiamas ilgiausias vienos jų laiškas, kuriame ši itin detaliai aprašinėja kalnus, po kuriuos keliauja, nepamiršdama paminėti tikslaus kiekvieno kalnagūbrio aukščio ir turistinių lankytinų vietų. Šiaip, atskirai imant, įdomu ir tai, ir tai, ir dar būtų natūralu ir įprasta, jei tie kelionių aprašymai spontaniškai įsilietų į viso romano kontekstą po truputį, bet dabar atrodo kaip atskiras ir visai nesusijęs kūrinys, kažkoks svetimkūnis, nežinau… Gal visgi man pernelyg tolimas ir nesuprantamas kraštas yra ta Japonija ir jos rašytojų mąstysena, bet vienas geriausių vieno garsiausių jos rašytojų romanų įspūdžio tikrai nepadarė.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 13

3 Komentarai

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Etna
2017 02 06 | 19:49

Dar būtinai susiraskite Jasunario Kavabatos romaną „Kalno aimana“ (leista tarybiniais metais, nežinau, ar yra naujas leidimas, bet tėvų bibliotekos knygų spintose turėtumėte pamatyti). Jis puikus rašytojas, šita knyga turėtų „pataikyti“. Skaičiau ne kartą, ir toks įspūdis, kad kol knyga užversta, veikėjų santykiai šiek tiek pasikeičia, kažkas ten krusteli, – tą iš naujo versdamas puslapius pamatai, neįtikėtina, gal čia tie japonų stebuklai.

PinkCity
2017 02 06 | 21:23

Ačiū, ieškosiu!

Laimės psichologija » Yasunari Kawabata: Sniegynų šalis
2021 01 19 | 15:06

[…] Ne pirmas mano bandymas susidraugauti su taip išgirtu ir visame pasaulyje žinomu Kawabata – deja, ir vėl ne itin sėkmingas. Matyt, dar nepriaugau iki jo kūrybos. Jokiu būdu nesakau, kad ji ne puiki, tikrai parašyta labai profesionaliai, estetiškai, nebanaliai, taip pat ir ne saldžiai. Tiesiog, na, nepaliečia… ir neužkabina kažkokios viduje stygos, nesuskamba man jo kūriniai, nors ir kaip stengčiaus jautriau skaityti. […]

Palikti atsakymą