Witold Gombrowicz: Apsėstieji

2012-02-05

Witold Gombrowicz ApsėstiejiVisur tvyrojo tyla ir ramybė – niekas nepasikeitė, tik rankšluostis dirbo kampe, trūkčiojo, virpėjo, įsitempdavo. Dabar jo judėjimas buvo visiškai akivaizdus ir nepaaiškinamas jokia logiška priežastimi. Atrodė, kad demaskuotas jis nustojo gėdytis. Dvelkė begėdiškumu. O kartu tas bjaurus tirtantis skuduras keistai priminė mediumo judesius per spiritizmo seansą, taip pat moterį – gimdančią. Tarsi norėtų ką išmesti, išstumti iš savęs, pagimdyti. Bet ne tai buvo blogiausia.

Iš vakaro mylimajam atkasus, kad išleista nauja Gombrowicz‘iaus – sutartinai mūsų abiejų mėgstamiausio rašytojo – knyga, ryte kuo skubiau lėkėm į knygyną; siųstis internetu, nors ir pigiau, nebuvo laiko. Tai paskutinysis didžiojo lenkų genijaus romanas, kuris dar nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. Nors pati nekantravau kuo greičiau įkišti nosį į knygą, kai pirmasis ją skaitė mylimasis, tramdžiau jį, kad neskubėtų, pasimėgautų – vis viena jis perskaitė kūrinį per pusantros dienos. Aš savo ruožtu iš pradžių taipogi stengiausi neperdozuoti, atidžiai ir palengva versti puslapį po puslapio, tačiau knygos trauka buvo stipresnė už mano valią ir įpusėjus romaną jau nebeįstengiau nuo jo atsiplėšti. Matyt, taip jau būna su tais mėgstamiausiais rašytojais!

Šoko su ja nelanksčiai ir atsargiai – visai taip, kaip anksčiau su Jule. Vedė ją atokiai nuo savęs, ir jo šokis buvo bejėgiškas – veikiau ceremonija nei šokis. Maja jautė jo judesius. Tie judesiai buvo… pagarbūs. Taip juda padorus žmogus iš prastuomenės, kupinas pagarbos šokiui, naiviai, bet nuoširdžiai.

Laisvai jau galiu sudarinėti 2012-ųjų topus ir paskelbti geriausią šiais metais perskaitytą knygą. Netgi ne tik šiais metais – per pastaruosius trejus metus, nuo to laiko, kai užverčiau paskutinį prieš tai rankose laikytą Gombrowicz‘iaus kūrinį, nieko tobulesnio nesu skaičiusi. Taip, aš apžavėta, apkerėta, apsvaiginta.

Pasileido bėgti. Tačiau tai nepadėjo – jautė, kad slysta sau iš rankų, kad nyksta, kad nebegali susivokti. Kažkas jį apsėdo. Norėjo surikti, bet jau nebeįstengė. Suspaustomis lūpomis, bežadis, lėkė tiesiai per laukus ir žinojo tik tiek, kad negali atsikratyti tų mėlynų, bjaurių, siaubingų lūpų!

Tačiau Apsėstieji yra kitoks romanas, nei likę šio autoriaus kūriniai – jame šalia įprasto, bet nepakartojamo ir sunkiai apibūdinamo gombrowicz‘iško stiliuko dar glaudžiasi nepaprastai pagavus ir įtraukiantis siužetas, nemenkai paveikęs mano sąmonę. Ir, žinoma, genialiai kuriami charakteriai, įtaigūs aplinkos vaizdai, nepaprastai tikroviški dialogai ir vidiniai monologai, subtiliai jautrus dėmesys smulkioms, bet svarbioms detalės, ir puikus vertimas. Sakau, tiesiog tobula!

Matote, – toliau aiškino jis, kai žmogaus gyvenime atsiranda tikrai paslaptingas ir neištirtas reiškinys, esame linkę išsyk visą kaltę suversti jam – jo poveikiui. Tai didžiulė klaida. Be abejo, egzistuoja dar daugybė jėgų ir reiškinių, pranokstančių mūsų žinias apie pasaulį, bet jų poveikio negalima perdėti. Žmogus pats yra savo likimo kalvis. Lemia charakteris, suvokimas, tikėjimas, o ne akli ir tamsūs fluidai. Kiekvieno žmogaus gyvenimas, kiekvienas mūsų nuotykis yra truputį neaiškus ir paslaptingas. Gyvename pasaulyje, kuriame dar nėra viskas ištirta ir atrasta. Bet to aiškumo, kuris jau yra, geros valios žmogui užtenka.

382 nuostabiausi puslapiai.

10 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams