William Faulkner: Šventovė

2018-09-01

William Faulkner ŠventovėJudėjo jie lėtai, kaip avys, ramūs, bejausmiai, užgrūdę visus praėjimus, mąsliai stebėdami, kaip nervingai skuba tie, kurie vilki miestietiškais marškiniais su apykaklėmis, kupini to romaus slaptingumo, kuris būdingas gyvuliams arba dievams, veikiantiems anapus laiko, palikusiems tą laiką gulėti ant lėtos, nesuprantamos žemės, žaliuojančios tą geltoną popietę javais ir medvilne.

Ilgai skaičiau šią knygą, su kelių mėnesių pertrauka, nors nepasakyčiau, kad ji būtų ar nuobodi, ar sudėtinga. Gal, sakyčiau, labiau sunki. Žodžiai tiršti, kalba turtinga, anei lašo banalumo, klišių ar stereotipų. Tikrai gardus kąsnelis kokybiškos literatūros mylėtojui. Bet va – kažkaip nesiekdavo mano rankos jos karštligiškai, ir akys neslydo puslapiais taip lengvai, kad pajusčiau gryną skaitymo malonumą. Rekomenduoju tik tikriems knygų gurmanams.

Kai liko pusvalandis iki traukiniui pasirodant, jie jau pradėjo rinktis: traukė žemyn kalva ir būrėsi palei platformą: tylus, gyvas, kimus juokas, vienodai rusvos kojos, kūnai, nenustygstantys tuose striukuose drabužiuose, kupini keisto, geidulingo jaunystės betiksliškumo.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams