Virginia Woolf: Orlandas

Atmintis yra siuvėja, ir užgaidi. Atminties adata nardo į vidų ir į išorę, šen ir ten. Mes nežinom, nei kas bus toliau, nei kas po to. Todėl kasdieniškiausias pasaulyje veiksmas, pavyzdžiui, atsisėsti prie stalo ir prisitraukti rašalinę, gali atgaivinti tūkstantį keisčiausių, niekaip nesusijusių nuotrupų, kartais ryškių, kartais blausių, tai kyburiuojančių, tai striuoksinčių, nukarusių arba išdidžiai plevesuojančių kaip ant virvės gūsingame vėjyje išdžiaustyti keturiolikos asmenų šeimos apatiniai. Užuot buvę aiškūs, tiesūs, taškas į tašką, tokie, kurių žmogus neturėtų gėdytis, įprasčiausi mūsų veiksmai prasideda sparnų plazdenimu ir virpėjimu, šviesų ryškėjimu arba blausimusi.

Grakštus, žaismingas, nepaprastai lengvai plevenantis besiliejančių žodžių srautu kūrinys, kurio pagrindinis veikėjas sėkmingai gyvena nuo šešolikto amžiaus pabaigos iki dvidešimtojo pradžios, sugebėdamas netgi tapti moterimi be jokių plastinių operacijų. Nepaprastai smagu imti į rankas Virginios Woolf knygą žinant, kad kaipmat būsiu įtraukta į kokį nors nepaprastą žaidimą – jei Ponios Delovėj atveju tarsi skaitytojas tarsi drugelis skraido nuo vieno žmogaus minčių iki kito, iš vieno vidinio pasaulio į kitą, tai Orlande to paties asmens kūnu keliaujame iš Elžbietos epochos į Viktorijos amžių, iš Anglijos viržynų į čigonų taborą, iš kojinėto vyriškio su keliaraiščiais į rafinuotą retro stiliaus damą, sugebančią puikiai vairuoti automobilį.

Nėra galingesnės aistros žmogaus krūtinėje, negu troškimas kitus priversti patikėti tuo, kuo pats tiki. Niekas taip nepakerta laimės šaknų ir nuo nieko neapima toks įniršis, kaip matant, jog kažkas nieku laiko tai, ką pats labai vertini. Vigai ir toriai, liberalai ir leiboristai – dėl ko jie kaunasi, jei ne dėl įtakos? Ne tiesos meilė, o troškimas imti viršų nuteikia vieną miesto kvartalą prieš kitą, priverčia vieną parapiją geisti kitos žlugimo.

Subtilus humoro jausmas, neįprasta pasakojimo maniera, betarpiškas ryšys su skaitytoju, turtingas ir gausus žodynas, kurį naudojant vaizdai tiesiog sirpsta ir trykšta sultimis – visa tai sudaro priežastį nenorėti paleisti šios knygos iš rankų. Patiko!

Dabar, mąstė kildama į viršų Orlanda, pati gyvenimo sandara – tikras stebuklas. Aštuonioliktame amžiuje mes žinojom, kaip viskas padaroma, o dabar aš kylu oru; klausausi balsų Amerikoje; regiu skraidančius žmones, tačiau net nesistebiu, kaip visa tai padaroma. Todėl atgaunu tikėjimą stebuklais.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Hits: 0