Virginia Woolf: Flašas

2014-05-26

Virginia Woolf FlašasTačiau Flašas kentė taip kilniai, kad, net tampomas už ausų, atsisukdavo vien tam, kad “pabučiuotų mažą pliką kojytę su duobutėmis”, tad neprabėgo ir trys mėnesiai, kai šis bejėgis, silpnas, pypsintis, miauksintis gumulėlis “visų labiausiai” – kaip pasakytų ponas Brauningas – pamėgo Flašą. Ir tada Flašas pastebėjo, kad ir jis pamilo kūdikį. Argi jų nesiejo daugybė panašumų? Argi kūdikis daug kuo nepriminė Flašo? Argi jų nevienodos pažiūros, skonis?

Aš vis bandau prisijaukinti Virginią Woolf – kartais atrodo, kad man jau beveik pavyko, skaitau įsitraukusi ir susižavėjusi, bet kartais vėl nutolstu ir imu nuobodžiauti, tai taip ir neapsisprendžiu – patinka man ji, ar ne. Bet vis imu ir imu kitą jos knygą, neprarasdama vilties. Šįkart skaičiau apsakymų rinkinį ir už pirmąjį, ilgiausią, kurio pavadinimas sutampa su knygos pavadinimu, duočiau stiprų aštuonetą, bet visus kitus apsakymus pražiovavau, todėl beliko septyni. O Flašas įdomus tuo, kad garsių žmonių biografija pasakojama iš šuns perspektyvos, kažkaip aš net ir į savo šunį naujai, jautriau, pradėjau žiūrėti. Bet antrą kartą neskaityčiau.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams