Violončelės ir vestuvės

2008-08-29

cellos.jpgKlydau, kai maniau, kad Juodaragis buvo paskutinis vasaros festivalis. Vakar turėjau garbės klausytis austrų violončelių trio koncerto, kuris buvo Pažaislio muzikos festivalio dalis. Dar kartą įsitikinau, kad Vivaldi yra mano mėgstamiausias kompozitorius. Taip pat pasidarė įdomu, ar kai muzikantai lavinasi tapti profesionalais, juos kažkaip moko tų ypatingai dramatiškų veido ekspresijų grojant? Suprantu, kad norint gerai atlikti kūrinį būtinas emocinis įsitraukimas ir panašiai, bet nejaugi taip visi panašiai savo antakių pakėlimais ir išreiškia tas būsenas? Pagrindinis violončelistas vienu metu taip garsiai ir keistai šnopuot buvo pradėjęs, kad netgi sunerimau dėl jo sveikatos (priminė beprasidedantį epilepsijos priepuolį). Iš esmės koncertas nuoširdžiai patiko, kartais tikrai pravartu pasiklausyti kitokios nei įprastai muzikos, ypač gyvai atliekamos profesionalų. Sužavėta.

Kadangi koncertas vyko Rotušėje, mintimis sugrįžau į visas vestuves, čia nuaidėjusias. Pasiutusiai daug kartų buvau pamergyte, berods jau visas drauges ištekinau, paskutinė liko šiam rugsėjui. Tiesą sakant, eilinio svečio teisėmis nesu vestuvėse dalyvavusi, na, nebent vaikystėje kažkada, jaučiu, būna pakankamai nuobodu, ką visą dieną veikt? O vat pamergė – kas kita – visi tie mergvakariai, išankstiniai visko aptarinėjimai, Didžiąją Dieną padedi nuo pat ryto nuotakai apsitaisyti, palaikai už rankos, kad nesijaudintų… Iš tikrųjų dar pagalvojau, kad daugiau nėra tokių progų, kad galėčiau puikią puošnią suknytę apsirėdyt ir teisėtai šukuoseną kirpykloj pasidaryt. Na taip, dabar jau vis dažniau į krikštynose tikriausiai teks lankytis. Šitaip mes pamažu suaugam…

8 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams