Veronika Urbonaitė-Barkauskienė: Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

2020-12-12

Vaikai atsineša labai daug gyvybės, prasmės, įsišaknijimo pasaulyje jausmą. Jie tėvams atgabena galimybę iš naujo patirti pasaulį daug tikriau, daug gyviau nei apmusijusiais pojūčiais apsitraukusiame, patogumo, sterilumo ir besikartojančių išblėsusių malonumų iškankintame suaugusiojo gyvenimo nuoboduly, kuriame trumpai prasiblaškyti pavykdavo save apdovanojus tik vis naujais iššūkiais ar dar nepatirtais pasimaloninimais. Tačiau kartu su prasmės pojūčiu vaikai atsineša ir labai labai (labai) daug buities. O su ja ateina tai, ko hipsteris tavyje ir manyje bijo labiausiai. Tai nuovargis ir rutina, paprastumas ir vidutinybiškumas, neišskirtinumas bei banalumas.

Man svarbiausias kriterijus vertinant perskaitytą knygą – kiek daug pokyčio manyje ji sukelia, kiek perkeičia mano savivoką ir savijautą, kiek praplečia mano akiratį ir pasaulėjautą. Būti objektyvia šiuo klausimu neįmanoma – bet koks dalykas, nepaprastai prasmingai įsiliejęs į mano patyriminę tikrovę, kitam gali būti absoliučiai nesuprantamas ir nereikalingas.

Tai va, kai perskaičiau Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais, manyje įvyko kažkoks sunkiai nusakomas virsmas – tarsi autorė būtų detaliai išnagrinėjusi mano gyvenimą, išanalizavusi ir apibendrindama padariusi išvadas. Tarsi mano ligšiolinės patirtys ir sprendimai, intuityviai nujaučiami kaip teisingi, būtų staiga keliomis pastraipomis tiksliai paaiškinti – na, štai, Jovita jautėsi ir elgėsi taip, o ne kitaip, nes nutiko tas ir va šitas. Paaiškintas gyvenimas. Koks palengvėjimo jausmas po to užplūsta!

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

Ir čia įvyksta keistas virsmo stebuklas: tos mamos, susitaikiusios su paprastu savęs pristatymo pasauliui scenarijumi, esančios taikoje su savo kūnu, nepatogius ir kito akiai maloninti skirtus drabužius pakeitusios į sau pačioms mielus apdarus, madingus batus išmainiusios į be proto patogias “Birckenstok” šliures – jos tampa gražios ramybės grožiu. Ir tai nereiškia apsileidimo, tai nebūtinai nesugyvena su sportu, su sveika mityba, sveikata ir meile sau. Gal kaip tik atvirkščiai – tai yra pati tikriausia meilės sau išraiška – meilės savo kūnui tokiam, koks jis yra, o ne privalomai grūdamam į lieknumo ir seksualumo Prokrusto lovas. Kūno ramybėje slypi esminė laisvė, galia ir seserystė, kai atsisakai lygintis ir lyginti, tiesiog gyveni savo gyvenimą, savo brangiausią laiką skiri tam, kas iš tiesų svarbu ir verta tau.

Prisipažįstu, prieš imdama skaityti šią knygą tikėjausi lengvų pajuokavimų, sarkazmo, nostalgiškų prisiminimų apie anų laikų reiškinius ir daiktus. Tačiau gavau nepaprastai stiprią filosofijos, kultūrinės antropologijos ir psichologijos dozę, dėl kurios patyriau nepaprastą intelektualinį malonumą. Tiesa, humoro čia nestokojama (aukščiausios klasės humoras visuomet yra aukšto intelekto išraiška) – ne kartą skaitant teko tikrąją ta žodžio prasme balsu kvatotis.

Knyga nedidelė, estetiška, o tekstai nepaprastai sodrūs, kiekvienas žodis pasvertas, tikslingas, prasmingas – jokių pilstymų iš tuščio į kiaurą, nemažai nuorodų į kitus šaltinius, et, atrodo, net dabar aprašinėdama juntu tą pasimėgavimo kokybišku darbu poskonį. Kita vertus, kūrinys nėra akademiškai šaltas – priešingai, jis gyvas, pulsuojantis, persmelktas asmeninių autorės patirčių ir nuogų paatviravimų.

Nuoširdžiai rekomenduoju tiems, kas turi vaikų.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams