Vėlinių pamintijimai

2014-11-02

Mano vaikas kažkaip kartais ima ir pavartoja priešingus žodžius, nei reikia; norėdamas, kad išjungčiau šviesą, sako uždek, o atidėdamas žaislų tvarkymą vėlesniam laikui sako anksčiau. Man tai skamba labai keistai, nes atrodo, kad gali maišytis sinonimai, bet ne antonimai. Bet vaikams dažnai taip nutinka. Kitas mane nuolat antakius pakelti verčiantis reiškinys – rašymas veidrodiniu atspindžiu:

Veidrodinis rašymas

Žinau, kad tai sutrikimo požymis, bet mane vis viena stebina. Ypač kai matau taip rašant sau prieš akis. Kažkaip įdomu, kaip tas vaikas visą pasaulį mato?

Susimąsčiau apie tas priešingybes, nes mirusiųjų pagerbimo diena, ir dienos vis tamsyn, atrodo tikrai lyg priartėtų anapusybė arčiau mūsų, kažkas priešingo egzistencijai, priešingo būčiai. Neegzistavimas, nebūtis, niekas. Dar per radiją girdėjau tokią socialinę reklamą, kad va važiuosim visi artimųjų kapų lankyti, neskubėkim keliuose ir taip toliau, tarsi ir tikėjausi, kad gale pasakys – nes jei labai skubėsi, gali ir pats kapuose atsidurti, toj kitoj pusėj, anapusybėj. Šiurpu, bet tiesa. Šią savaitę važiavau pro vietą, kurioje prieš keliolika minučių avarijoje buvo žuvusi moteris. Kaskart susidūrusi su tokiais dalykais eilinį sykį primenu sau apie kone privalomą mėgavimąsi dabartimi. Ir kai bendraujant su vyresnio amžiaus žmonėmis nuolat girdžiu kategorišką teigimą, kad gyvensiu ilgiau už juos, vien dėl to, kad esu jaunesnė, labai mėgstu priminti, kad mirtis gali užklupti bet kur, bet kada ir bet kokio amžiaus žmogų. Va, važiuosi sau į darbą ramiai, o užsimiegojęs vyriškis nepagalvos, kad T formos sankryžoje stovintis šalutinio kelio ženklas reiškia, kad jis turi mane praleisti, ir viso gero.

Kraujas

(iliustracija: klausiu vaiko, kas čia? Čia aš išbėgau, atsako jis…)

Apskritai pastebėjau, kad mano santykis su mirtimi yra kažkoks kitoks, nei daugumos mano pažįstamų. Kažkaip mėgstama vengti šios temos, apsimesti, kad mirtis neegzistuoja, kad jei nekalbėsi, tai gal nukreipsi dėmesį nuo savęs ir ji aplankys tave vėliau, nepastebėjusi. O man atrodo priešingai – kad įsisąmonindama savo mirtingumą kiekvieną išgyvenamą akimirką stipriau ją įprasminu. Ir tai nėra nejauku, priešingai – juk didžiausią jaukumą jaučiame susirangę minkštuose pataluose su knyga ir arbatos puodeliu rankose ne tuomet, kai lauke smagiai šviečia saulė ir geras oras vilioja į paplūdimį, o kada už lango stūgauja vėjai ir pliaupia liūtys. Suvokdama, kad vieną akimirką, bet kurią, net ir po minutės, galiu jau būti mirusi, kad bet kurią sekundę galiu liautis egzistavusi, aš gyvenu žymiai smagiau. Nes juk, po velnių dabar tai esu gyva!

Prasmingų Vėlinių ir Tau.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams