Vasara ir kelias

2011-05-31

Tiesiog pati nebežinau, iš kur pas mane tiek nesveiko džiugesio dėl, atrodo, elementariai natūralaus dalyko – vasaros. Turiu sąmoningai suturėti dešinę koją, kad vairuodama akseleratoriaus pagal muzikos ritmą nespaudyčiau, bet tai ką daryt, kad jau pačios pačiausios birželio pirmosios nesulaukusi vasarinį kompaktą įsijungiau ir kad užbliuvo man visu garsu „Bliuuuuuuuuuuuuuzo naktys!!!“, taigi rimtai, jau visai greitai, o šiandien ketvirtokėlių išleistuvėse aš kaip koks skystaliukas vos ašaras laikyt spėjau, kai tie visi iki šlykštumo banalūs „kiek mes per tuos metus nudrožėm pieštukų, o dabar išeisim į platesnį kelią“ žodžiai skambėjo ir pirmą kartą supratau, kad jie tiktai tėvelių ir gal kokių kitų prijaučiančių suaugusių graudenimui ir yra skirti, nes tiems vaikams nei tas kelias rūpi, nei ką. Ir dar gėlių gavau, nes ir psichologė padėjo jiems į tą kelią išeiti, tai jau visai iš laimės užsikūkčioti galima… O paskui mylimasis paskambina, tariamės dėl vakarienės, jis sako kad ai, picą užsisakysim, tai tikrai šimtaprocentinė vasara, ane? Koks skirtumas, kad namuose šimtą metų dulkės nevalytos ir drabužių spinta tik gerokai pakumščiavus užsidaro, aš pamažiukais patyliukais svarstau, kokius apdarus į atostogų lagaminą krautis, kai norisi, kad būtų ir dailu, ir ne per karšta, ir patogu… Amžinai man kyla problemos dėl galvos apdangalų ir apavo, nes skrybėlių į lagaminą neįkiši, skarelių gražiai susirišti nemoku, su kepurėm karšta, batelių šimto porų neprisikrausi, o iš kur žinot, kurie netrins? Oi, tokie tad rūpesčiai mano, net pati sau jų pavydžiu. Švęskim vasarą.

Vasara ir kelias

3 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams