Valgoma nevalgoma

2013-05-21

Jau ne pirmą kartą (o tiesiog antrą) perkant produktą sveikuolių parduotuvėj (vis kitoj!) sulaukiu pardavėjos klausimo, kokiu tikslu aš jį naudosiu. Nesuprantu, ar man ant kaktos parašyta, kad visus tuos dalykus, kuriuos paprastai žmonės valgo, aš įmakaluoju į savo kosmetikos ir higienos priemones? Taip, ksilitoliu ne arbatą saldinu, o valausi dantis, ir sojų lecitinu ne stengiuosi infarko riziką susimažinti, o kremą sutirštinti. Tiesa, pasiskaičiau, kad labai sveiki tie jo fosfolipidai odai, nes natūraliai įeina į visų mūsų ląstelių membranų sudėtį, tai profilaktiškai dar ir užvalgau lecitino šaukštą kitą per dieną. Iš dilgėlių ne sriubą verdu, o šampūną, ir mėtos su actu bei medumi keliauja į vonią plaukų puoselėjimui. Šaldytuve viena lentyna yra paskirta mano grožio priemonėms, o jei būnu ten šalia kokią grietinę pasidėjusi ir greit nerandu sau reikiamo kremo, suirztu, kad maišosi čia man visokie maistai…

Lecitinas

Kita vertus, smagu, kad pagaliau parduotuvėse sėdi ne piktos niurzgalės ar įtarios „kuo-galiu-padėti“ stebėtojos – apsaugininkės, o gyvi linksmi žmonės, besidomintys alternatyviais lecitino beigi ksilitolio naudojimo būdais. Kažkaip užsieny, ypač JAV, yra įprasta, kad elementaraus prekybcentrio kasininkės su pirkėjais čiauška, pokštauja ir šmaikštauja. Sakysi, pas mus jos per mažai uždirba, kad pajuokautų? Baik jau, humoras ir dieną praskaidrina, ir darbas ne toks nuobodus tampa. Manęs retai kas teiraujasi kremų gamybos subtilybių, tai aš taip įsijaučiau paklausta apie lecitiną kaip tirštiklį, kad išklojau visą mini paskaitėlę…

1 komentaras

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams