Užtvenkta tvankuma

2012-07-10

Spengiantis karštis tvinkčioja tirštai balzganame ore, ir paukščiai ima lėčiau sparnais mosuoti, tarsi jiems tektų irtis per tankesnę erdvę, retkarčiais pavienių debesų purslais apsitaškant, o aš tyliu, nes atokaitoje saugau saldžiausią angelų pokaičio miegą (jų pūkinės plunksnos kvepia braškiniu jogurtu). Sirpsta liepų žiedai, erškėtrožės, gluosnių pavėsis, aplink straksi žvirblių čirškimas, noksta brandūs ateities planai, susipinantys su lengvu čia-ir-dabar dvelksmu, tykiai sustingsta laikas ir nusėda su šaligatvių dulkėmis. Tirpsta ledai vaikų rankose, varva per alkūnes su saldžiu jauduliu ir nerimastingom šypsenom – jie vis dar bando išsiaiškint pasaulio tvarką, kai aplinkui skersvėjais siaučia išdidus chaosas, taukši krepšinio kamuoliai ir dūzgia dviračiai, o aš tyliu ir pasiduodu nugramzdinama svaigaus tingulio, kuris neleidžia skaityti itališkų romanų, svaičioti apie nesamus dalykus, rinkti saujon žemuogių, pasakyti kurjeriui, kada būsiu namuose, galvoti apie maistą ir nuodus, skinti jonažolių žiemai ir taukšti telefonu vasariškų nesąmonių.

Avietynas

Vasara.

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams