Už ką myliu žurnalistus
Jau ankstyvoje paauglystėje suvokiau, kokie pavojingi padarai yra žurnalistai, imantys interviu. Anais laikais nusišypsojo laimė būti pakalbintai rimto žurnalo „Panelė”, klausinėjo apie vieną mano kelionę prancūzų žemėn. Kadangi man tuo metu interviu buvo pakankamai Įvykis, kuo puikiausiai atsiminiau visus savo žodžius, ir įsivaizduok, koks nustebimas iškreipė mano jauną veidą pasiskaičius juos spausdintame žurnale. Natūralu, kad interviu buvo sutrumpintas, bet tada aš skaudžiai suvokiau, kaip idiotiškai skamba žodžiai, išimti iš konteksto.
Prieš porą savaičių į mane atkreipė mielą dėmesio spindulėlį „Respublikos” priedo „Laisvalaikis” žurnalistas. Graudžios paauglystės patirties pamokyta iš anksto paprašiau atsiųsti galutinį tekstą, kuris bus sukurptas iš begalinių mano svaičiojimų. Ir ką Tu manai? Įdomiausios, mano nuomone, mintys, buvo nuskandintos užmarštin. Toje vietoje, kur parašiau, kad turiu marškinėlius su pinkcity.lt užrašu, atsirado žodelis „du”. Nugi žiūrėjau varlės akis nutaisius ir tylėjau. Tada atsakiau, kad nors aš nieko nekalbėjau apie „du marškinėlius”, netgi rašant taip reikėtų būti tiksliems ir pataisyti į „dvejus”, nes marškinėliai yra daugiskaitinis daiktavardis. Paskutiniame variante (kurį gali nužvelgti paspaudęs ant žalsvo paveikslėlio) taip jau susiformulavo, kad turiu „vienus marškinėlius” (taigi turi būti „vienerius”!!!). Ai, nu. Paskui pasakodama šią patirtį brangiausiajam prisiminiau, kad ir jis turi kuklų užrašėlį pinkcity.lt ant nugaros, taigi iš esmės žurnalistas žinojo daugiau, nei buvau paporinus. Nuo mūsų žiniasklaidos šiais laikais nepasislėpsi.
Hits: 0
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
Smagu kad tave pastebėjo 🙂 Visa kita – tik smulkmenos. Na ir kas, kad įdomiausių tavo minčių neparašė šį kartą? Juk kiekvienas leidinys turi skirtingą požiūrį į tai kas įdomu ir tai kas ne. Manau, kad dar bus ateity koks nors kitas leidinys, kuris apie tai parašys. 🙂
Ginkdie aš neburnoju ir nereiškiu kažkokio nepasitenkinimo, ar ko. Tiesiog tokios pastabėlės, kurios retkarčiais priverčia patikėti mūsų žvaigždutėmis, kai jos skundžiasi, kad žurnalistai visko prikuria ir pan.
Kadangi pats dirbu žurnale (tiesa, kiek kito profilio :), nesunkiai galiu paaiškint, kaip tokie bajeriai nutinka. Žurnalistų nekompetetingumas yra viena, antra yra stadijos, per kelias keliauja tekstas. Pirma, redaktorius. Jis gali pataisyti, pakoreguoti ką nors savo nuožiūra, įsivaizduodamas, kad skaitytojas ko nors pernelyg įmantraus/specifiško nesupras ir pan. Antra, stilistės/kalbos redaktorės. Paprastai pats stengiuosi po jų dar pagauti savo tekstą ir sutikrinti, ar iš didelės pagarbos taisyklėms neišsikraipė sakiniai. Trečia – retai kada pats žurnalistas lydi visą tekstą iki galutinio sumaketavimo. Yra savaitės/dienos redaktorius, ar panaši pareigybė – jam beveik visiškai dzin, kas tekste rašoma, jam svarbiausia, kad viskas tilptų ir gražiai atrodytų makete. Iš to atsiranda trumpinimai, idiotiški parašai po nuotraukomis ir viskas gali būti ikraipoma jau trečią kartą…
Kadangi nesu pilnaetatis žurnalistas (tiksliau, rašau savo malonumui), galiu sau leisti prabangą gaudyti, tikrinti, taisyti savo tekstus. Tuo tarpu žurnalistai, dirbantys pilnu krūviu, tam tiesiog fiziškai retai turi laiko. Žinoma, kai kuriems tikrai giliai dzin, kaip ten spaudoj atrodys.
Vat būtent man iškilo klausimas dėl kalbos redaktorių kompetencijos, negi jos skaičiuoja “vienas marškinėlis, du marškinėliai”… 😉
Gal “Laisvalaikiui” reikia kalbos redaktorių. Kaip tik ieškau darbo 🙂
Žurnalistų darbas ką nors sukurt, prikurti ar perkurti:) Šiuo atveju net lietuvių kalbos gramatines taisykles pakoregavo:)
Kiek matau, interviu labai trumpučiai – mažai vietos jiems išskirta. O žmonės pripasakojo ne tiek ir mažai. Tad trumpino, trumpino ir nutrumpino šleivai.
Beje, labai nemėgstu siųsti galutinių tekstų pašnekovams. Nes pati stengiuosi neiškraipyti jų žodžių (nors buvo redaktorių, kurie padarydavo tai už mane), o ir pašnekovų pasitaiko itin priekabių – taiso, brauko dar tą tekstą ir įsivaizduoja, kas visos jų mintys turi tilpti.
Bet tikrai neginu žurnalistų, kurie kiaulės akimis perrašo tekstą savaip 🙂
Man buvo juokinga, kai paprašė atsakyti kuo išsamiau, o galutiniam rezultate atsakymų į n klausimų iš vis neliko, nes tipo dėjo jau ne du autorius, o tris ir t.t. 🙂
Aš irgi nemėgstu siųsti savo tekstų tikrinti.. Perskaitau perskaitau pati, perskaitau. Ir džiaugiuos, kad dirbu online – taip klaidas ir nepasitenkinimą vienu ar kitu atveju daug lengviau iškęsti, nes visada gali atsiprašyti ir pataisyti, patikslinti, papildyti. O ir pašnekovui lengviau, jei dėl mano žioplumo klaida kur įsivėlė.
[…] Papuolėme į žiniasklaidą – apsilankėme “Laisvalaikio” žurnalo tinklaraščiams skirtoje rubrikoje. Gavosi visai neblogas intervas, kurio uncensored full version galima paskaitinėti čia arba paskutiniame “Laisvalaikio” numeryje. Patiko pakankamai gerai apgalvoti klausimai, leidžiantys trumpai ir aiškiai supažindinti skaitytoją su tinklaraščiu. Labai džiaugiuosi ir dėl to, kad atsakymai nebuvo koreguoti, visos pagrindinės mintys išėjo į eterį. Juk su žurnalistais visko būna. […]