Už ką myliu žurnalistus

2008-09-24

Jau ankstyvoje paauglystėje suvokiau, kokie pavojingi padarai yra žurnalistai, imantys interviu. Anais laikais nusišypsojo laimė būti pakalbintai rimto žurnalo „Panelė”, klausinėjo apie vieną mano kelionę prancūzų žemėn. Kadangi man tuo metu interviu buvo pakankamai Įvykis, kuo puikiausiai atsiminiau visus savo žodžius, ir įsivaizduok, koks nustebimas iškreipė mano jauną veidą pasiskaičius juos spausdintame žurnale. Natūralu, kad interviu buvo sutrumpintas, bet tada aš skaudžiai suvokiau, kaip idiotiškai skamba žodžiai, išimti iš konteksto.

laisvalaikis.jpg

Prieš porą savaičių į mane atkreipė mielą dėmesio spindulėlį „Respublikos” priedo „Laisvalaikis” žurnalistas. Graudžios paauglystės patirties pamokyta iš anksto paprašiau atsiųsti galutinį tekstą, kuris bus sukurptas iš begalinių mano svaičiojimų. Ir ką Tu manai? Įdomiausios, mano nuomone, mintys, buvo nuskandintos užmarštin. Toje vietoje, kur parašiau, kad turiu marškinėlius su pinkcity.lt užrašu, atsirado žodelis „du”. Nugi žiūrėjau varlės akis nutaisius ir tylėjau. Tada atsakiau, kad nors aš nieko nekalbėjau apie „du marškinėlius”, netgi rašant taip reikėtų būti tiksliems ir pataisyti į „dvejus”, nes marškinėliai yra daugiskaitinis daiktavardis. Paskutiniame variante (kurį gali nužvelgti paspaudęs ant žalsvo paveikslėlio) taip jau susiformulavo, kad turiu „vienus marškinėlius” (taigi turi būti „vienerius”!!!). Ai, nu. Paskui pasakodama šią patirtį brangiausiajam prisiminiau, kad ir jis turi kuklų užrašėlį pinkcity.lt ant nugaros, taigi iš esmės žurnalistas žinojo daugiau, nei buvau paporinus. Nuo mūsų žiniasklaidos šiais laikais nepasislėpsi.

10 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams