Ugnė Barauskaitė: O rytoj vėl reikės gyventi

2012-01-28

Ugnė Barauskaitė O rytoj vėl reikės gyventiMan nepatinka, kad dauguma žmonių mano, jog dalykai, kurių reikia ilgai siekti, yra vertesni. Aš sakau, kad dalykai, kuriuos gauni be pastangų, irgi yra geri.
Manau, svarbiausia vertinti daikto kokybę, kuri – pažymėkime – nepriklauso nuo to, kaip jį gauni. Tik, aišku, nereikia vogti.

Na va, po taip mane sužavėjusios antrosios Barauskaitės knygos perskaičiau ir pirmąją, bet… Nežinau, ar tikrai viskas taip smarkiai gali priklausyti nuo lūkesčių – iš tos Dešimt absoliučiai nieko nesitikėjau, netgi, tiesą sakant, tikėjausi eilinio banalaus šlamšto, o sukramčiau kūrinį net apsilaižydama iš malonumo, dabar gi jau tikėjausi, kad čia man artima rašytojiška siela ir panašiai, bet jei būčiau šios autorės knygas skaičiusi chronologine jų parašymo tvarka, antrosios jau tikrai į rankas neimčiau…

Kodėl jie nesupranta, kad jei moteriškė sako „būtų geriausia tave palikti“ – tai reiškia „aš noriu kuo dažniau su tavimi būti, būkime-būkime-būkime!!!“; „nenoriu daugiau tavęs matyti“ – reiškia „noriu, kad atsiprašytum ir pasakytum, jog negali be manęs gyventi!“; „daugiau neliesk manęs!“ – reiškia „mylėkimės kuo greičiau, tik būk žvėris…“
Juk niekas išvis neatidaro durų, kai tos frazės reiškia tai, ką ir reiškia.

Gal čia labiausiai suveikė tai, kad antrojoje knygoje aprašomas normalus gyvenimas su vyru, buitis, džiaugsmai ir rūpesčiai, kurie yra artimi dabartiniam mano išgyvenamam laikotarpiui, o O rytoj vėl reikės gyventi – skraidaliojimai nuo vieno berno iki kito, verkimai, ko jie nepaskambino, nors žadėjo, ir panašiai. Toks siaubingai vakarykštis etapas. Tikriausiai todėl ir nesužavėjo. Nors, kita vertus, ir pati autorė pirmojoje savo knygoje mažiau taiklių įžvalgų pateikia, kūrinys labiau primena žaismingą bandymą parašyti romaną, o antrasis jau toks solidesnis, su struktūra ir taip toliau.

Bet aš sugalvojau atsakymą: mes juk sukurti pagal dievo paveikslą. Vadinasi, ir mūsų humoro jausmas identiškas. O žmonės visada labiausiai juokiasi, kai kas nors pameta piniginę, griūva ir prasiskelia kaktą ar šiaip yra idiotas.
Matyt, visos žmonijos nelaimių tikslas ir yra: juokinti dievą. Nes mes amžinai pametam savo gera, griūvam ir šiaip esam idiotai.

270 paaugliškos meilės ir išgėrinėjimo puslapių.

Bet dauguma žmonių nesako tokių dalykų. Aš – visada. Turiu tokią laisvę: noriu pasakyti Pasiilgau – ir pasakau; noriu sakyti Myliu – ir pasakau; noriu rašyti laišką – ir parašau. Niekad nesakau „galvojau apie tave, norėjau parašyti, bet…“ – taip, turiu tokią laisvę.

5 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams