Ugnė Barauskaitė: Dešimt

2012-01-04

Ugnė Barauskaitė DešimtŠiaip gyvenam mes visai smagiai. Vakarais einame kur nors pasėdėti sykiu (ir alui, cigaretėms bei picoms išleidžiame gausybę pinigų), bet kartais Teofilis apsimeta, kad labai nori Pasiganyti Pats, tada aš apsimetu, kad suraukiu antakius – paskui jis įrodo, kodėl tai neapsakomai būtina, ir iškovojęs pergalę išeina. Žinot, mano praktika byloja, jog vyrai dažniausiai tik apsimeta, kad veikia ką netinkama, už ką jiems derėtų vožt kočėlu per galvą – todėl aš ramia širdim leisčiau savo vyriškiui ganytis ir be mūšio, bet jis sako, tada nebūna jokio džiaugsmo. Dar jis sako, kad tik tuomet, kai tenka derintis prie mano kaprizų ir pageidavimų, jis jaučiasi esąs Atsakingas ir Įsipareigojęs. Jėzau, kad tik tiek tetrūktų žmogui iki laimės!..

Na štai, pagaliau pagaliau mano rankose atsidūrė knyga, kurią suskaičiau su tokiu malonumu, kad net apsilaižyti norėjosi! Ir nereikėjo man vargti vartant visokius tinklaraščius su rekomenduojamomis knygomis ar knistis privalomų per gyvenimą perskaityti kūrinių sąrašuose – mama netikėtai užmatė šį skaitinį knygyne ir įmetė jį į mano kalėdinių dovanų maišelį. Iš pradžių į dovaną žiūrėjau skeptiškai – niekur negirdėta autorė, ir dar lietuvė, kaži, ar verta net pradėti šią knygą skaityti. Tačiau kai jau pradėjau, tai nesugebėjau atsitraukti, ir taip džiaugiuosi, kad Naujieji metai prasidėjo tokiu sėkmingu skaitiniu! Tikra sėkmė po pernykščių metų nesusipratimų…

Tuo labiau, kad tai, kas nutiko – nutiko be jokios priežasties. Lygiai taip pat galėjo ir nenutikti, todėl nėra ko sukti galvos. Amžiaus trūkumas: į šlykščius dalykus nebereaguoji, užtat geri išmuša iš vėžių. Amžiaus privalumas: jau žinai, kad viskas praeina. Nes taip jau yra: pagaliau supratau, kad tai įvyko ir tiek. Galėjo ir neįvykti. Kitaip tariant: na ir kas?

Labiausiai sužavėjo pagrindinės veikėjos požiūris į gyvenimą, į santykius, į save bei tai, kad jis toks panašus į manąjį. Net ir pati veikėja tokia ypač į mane nešanti – dvidešimt devynerių metų vegetarė, kadaise lazeriu pasikoregavusi akis… Žinoma, yra ir neatitikimų – aš nebuvau porą kartų ištekėjusi ir tiek pat išsiskyrusi, neturiu vaikų, nemėgstu brendžio taurelės kilnoti, tačiau juk esmė visiškai ne tame – esmė požiūryje! Ak, kiek kartų skaitydama aš negalėjau liautis pritariamai linkčioti galva autorės išdėstytoms eilutėms, kiek kartų balsu kvatojausi iš stulbinamai aiškiai išsakytų minčių, kurios man tokios artimos, tačiau niekada nebuvo garsiai suformuluotos…

Jis toks. Mes tokie. Ir gyvenimas – toks. Filmuose vyras limuzinu veža tūkstantį rožių, o moteris laukia po šilkine suknele nemūvėdama kelnaičių, ir tai simbolizuoja aistringą meilę – tačiau gyvenime vyras po darbo kepa moteriai kotlečiukus, o moteris išskalbia jo sunešiotas kojines. Ne todėl, kad tai jų pareigos. Todėl, kad nėščia vegetarė prisiverčia praryti tik kotlečiuką, o jai, taip graudžiai išblyškusiai, verkiant reikia įsiūlyti mėsos! Ir todėl, kad jis taip vėlai ir toks pavargęs grįžta iš darbo, o ji, tiesą sakant, atostogaudama volioja durnių. Ir drovus nerimas: ar skanu? ar laiku bus sausos? – tai kur kas didesnė meilė nei ilgas kaip dešrelė limuzinas.

Ieškodama daugiau informacijos apie Ugnę Barauskaitę, kadangi norėsiu, be abejo, ir kitus jos kūrinius perskaityti, radau formuluočių, kad neva šis kūrinys Dešimt galėtų būti priskiriamas buitinio realizmo popso žanrui, tačiau va čia moteris parašė, užtat tas realizmas nėra toks atgrasus kaip prasigėrusių valkatų sapaliojimai ir panašiai. Ką gi, popsas – tai popsas, bet ką aš galiu padaryti, kad jis toks man artimas? Beje, šiukštu nedrįsčiau niekam rekomenduoti šios knygos sakydama Paskaityk, patiks – nes jei ta pagrindinė veikėja tokia panaši į mane, greičiausiai ji nebus panaši į Tave, todėl Tau tikriausiai nieko artimo ar itin žavingo čia ir nebus. O gaila, žinok. Visiems smagu skaityti knygas beveik apie save.

Žinoma, pasitaiko vyrų, kurie viską moka ir viską daro. Tik daro dažniausiai kažkaip vaikiškai. Išsiskalbia žmogus marškinėlius, išgręžia ir užmeta ant virvės. Na, kas taip daro, dėl Dievo? – juk reikia gražiai ištampyti kampus, kad įgautų normalią formą, kad išdžiūtų gražiai… Viskas paprasta: įmušei kiaušinį keptuvėn – lukštus ne ant palangės, o į šiukšliadėžę; užtiško riebalas – nelauk, kol prikeps, nuvalyk iškart; išlipai iš vonios – grindis iššluostyk, rankšluosčius padžiauk; pakakojai – paimk šepetį ir klozetą pabraukyk. Buitis – didžiulis monstras, kuris susideda iš darbų ir jų padarinių likvidavimo. Su darbais vyrai šiaip ne taip išmoksta susitvarkyti, bet padarinius palieka moterims. Štai kodėl jie ir neapsieina be namų tvarkytojų.

227 stulbinančiai artimi ir žavingi puslapiai.

12 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams