Uf

2007-11-14

Nepasitenkinimo būsena yra naudinga tuo, kad ji skatina pasiryžti pokyčiams ir veikti. Aš nepatenkinta tuo, ką veikiu darbo laiku ir ką už tai gaunu. Ir savo perspektyvom. Jomis labiausiai.

Ir jei man kas pasiūlytų perspektyvas, labai mane nudžiugintų. Tada pagalvoju, kad tas „jeigu pasiūlytų” ryškiai prieštarauja mano įsitikinimams, kad už savo gyvenimą esu atsakinga tik aš pati. Ir jokie pasiteisinimai negalioja. Niekas man nieko neturi siūlyti. Niekas už mane negyvena. Aš režisierė.

Ir tada visai pasijuntu aklavietėj, nes nebežinau, ką daryt, desperatiškai vartau darbo skelbimus, kuriu atsisveikinimo su šituo darbu scenarijus. Bet jaučiu tikrai tikrai, kad sprendimas yra, ir manęs laukia nuostabūs dalykai.

Lygiai taip pat, kaip jaučiau, kad su Juo išeis, nors tie svaigimai atrodė neįtikėtini, o dabar prašau – ant asmeninio gyvenimo grafos dedu riebų pliusą, pereikime prie profesinio…

Hm, iš pradžių vizualizuokime – kaip turėtų prasidėtų darbo diena, kuri mane džiugintų. Ką veikčiau, kaip jausčiaus, ką mąstyčiau. Kol kas tuštokoka galvoje, tikriausiai dėl to, kad ką tik tokia susivėlusiai nervinga buvau. Pakontempliuosiu ir tada parašysiu. Tikiuosi.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams