Tram pam pam, tram pam pam

2008-02-29

pink_ice.JPGJau turbūt galvojai, kad šiandien nebus įrašo, bet va Tau. Neišsisuksi(u).

Daug darbo iš tiesų darbe turiu. Skamba logiškai, ar ne? Juk tam ir darbas.

Ugdausi sau filosofišką požiūrį į sunkumus. Visur ieškau paguodimų, kaip šitoj situacijoj viskas galėtų būti blogiau. Spoksau likimui į akis, maždaug: nagi? Gali būti taip, kad čia viskas? Tu tikriausiai juokauji… Pilk ant manęs savo purvus ir šiukšles, aš juoksiuos pilna burna ir norėsiu dar. Nes sunkumai stiprina mus, ar ne? Jie mus moko ir grūdina, kad taptume superherojais. Puiku. Jaučiu, kaip man pamažu ant veido užauginėja mėlyna ar kokia ten kaukė.

Svarbiausia juk apgauti sąmonę, kad man vis vien, kad man nerūpi, kad aš rami. Nesvarbu, kad naktim klykdama bėgu iš lovos ir brangiausiasis turi penkioliką minučių mane ramint, kad viskas gerai, kad man tikriausiai kažkas prisisapnavo ar pasivaideno, o po pusvalandžio jau ir kvėpavimas nusiramina ir širdis ima įprastu ritmu daužentis. Dabar būtų puiki proga pasakyti: bus Tau happytreefriends‘us ir svynius todžius prieš miegą žiūrėt. Deja, ta proga jau pražiopsota, ir aš keliuosi, prausiuosi, valgau pusryčius, važiuoju darban, iš jo grįžus vėl valgau ir galiu pasakyt, kad tie naktiniai klykavimai buvo vos ne kasdienybė kasnaktybė vėlyvoj paauglystėj, kai turėjau problemų, o pastaruosius metus buvo visai praėję (nors ką gali žinot – gyvenau viena, niekas man nepranešdavo, ką veikiu sapnuodama), ir štai Tau siurprizėlis staigmenėlė – nuo pamišėliškumo nepabėgsi.

Viskas, reikia gydyti pasąmonę, nes jau ji nebeištveria, matau. Šiandien net minutei buvau pagalvojus, kad mielai išgerčiau Kruvinąją Merę su alkoholiu, o tai nėra jau tokia man įprasta mintis, nes beveik metai kaip aš absoliuti abstinentė. Ta idėja ir liko tik pra/pri -plaukusia mintimi, nes per kolegės išlydėtuves darbe buvo visokių ten spiritų, bet ne ne ačiū, aš nenoriu. Niekas, jau, tiesą sakant, ir nesiūlo. Pažįsta.

Tada, kaip jau sakiau, grįžtu namo ir garsiai:

Ir tik jokiais jokiausiais būdais nereikia galvoti, kad aš nusiminus. Aš gi juokiuosi: cho cho cho! Ir dar visaip kaip klausausi ir kitų senų REM dainų, apie mėnulius, cukrašvendres ir laimingus žmones, ir dar pasiplaukiojimus naktimis. Nes juk po velnių gali būti oi oi ir dar kartą oi kiek daug kartų blogiau, tiesa?

1 komentaras

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams