Tom Perrotta: Maži vaikai

2015-01-17

Tom Perrotta Maži vaikaiJis dar niekada nedraugavo su moterim, kuri mokėjo tylėti mašinoje, ypač tada, kai jis — išsiblaškęs, liūdnas ar tiesiog nenusiteikęs pokalbiui. Tai buvo moteriška silpnybė, poreikis pripildyti atmosferą šnekų, lyg žodžiai kaip nors galėtų sumenkinti jo liūdesį ar nepasitenkinimą.

Labai smagi, lengvai skaitoma, truputį intriguojuoant ir be galo gyvenimiška knyga. Apie tai, kas vyksta mūsų gyvenimuose arba mūsų kaimynystėje. Kažkada seniai buvau mačius pagal ją pastatytą filmą su Kate Winslet, o ši aktorė filmuojasi tik geruose filmuose, bet knyga, be jokios abejonės, kino juostą pranoko, nes daugiau detalių, daugiau smulkmenų, iš kurių ir susideda įdomybės.

Pasaulis yra žiauri ir beprasmė vieta, kur, nepaisant žmonių gerumo ar blogumo, jiems atsitinka vienodai geri ar blogi dalykai. Jie tiesiog atsitiko. Ir jei koks nors Dievas visą tai valdė, tarnaudamas kokiam nors dieviškam tikslui (kaip tvirtino Džoana), tada Dievas buvo šiknius, ar, geriausiu atveju, nevykėlis.

Patiko, kad yra daug siužetinių linijų, gražiai supintų tarpusavyje, tikroviškos gyvenimo situacijos, šmaikštūs pastebėjimai ir nebanalios istorijos. Nepatiko vertimas, daug akivaizdžių klaidų, kvailai išverstos frazės.

Jo plaučiai plėtėsi, įkvėpiant eukaliptu kvepiančio oro. Kaip išlipus iš švininio kostiumo, stebinantis lengvumo jausmas pasklido jo kūnu. Galbūt taip jaučiasi laimingi žmonės, galvojo jis, kai kliūtys dingsta dar prieš tai, kai tu prieini pakankamai arti jas nustumti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

1 komentaras

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams