Thomas Bernhardas: Grimzdėjas

2013-04-29

Thomas Bernhardas GrimzdėjasŽiūrėdami į žmones, mes matome tikrai luošius, kartą pasakė mums Glenas, iš išorės ar iš vidaus arba iš išorės ir iš vidaus, kitokių nėra, galvojau aš. Kuo ilgiau žiūrime į žmogų, tuo labiau suluošintas jis mums atrodo, nes jis yra toks suluošintas, kokio mes nenorime matyti, bet koks jis iš tiesų yra. Pasaulis pilnas luošių. Mes einame gatve ir sutinkame vien tiktai luošius. Mes pasikviečiame žmogų į svečius ir turime namuose luošį, sakė Glenas, galvojau aš.

Dar viena mano tinklaraščio skaitytojo rekomenduota knyga. Oi kaip aš džiaugiuosi tokiais pasiūlymais! Jūs tik nesiliaukit… Knyga plonytė, bet tokia labai koncentruota, įtaigi, užliūliuojanti, laisvai plukdanti kartu. Kažkiek nostalgiška, beviltiška, psichologinė ir egzistencinė. Be pradžios ir pabaigos, vientisas pasakojimas, vienu metu apimantis visą istorijos laikotarpį. Giliai išraižyto vidaus charakteriai, subtili pasakojimo maniera, nuogos tiesos.

Niekas nemaišė su žemėm savo giminaičių labiau kaip Vertheimeris, nekentęs tėvo, motinos ir sesers, juos visus kaltinęs dėl savo nelaimių. Jiems be perstogės priekaištavęs dėl to, kad jis turės egzistuoti, kad jie įmetę jį į tą baisią egzistencijos mašiną, jog jis visiškai sumaitotas išeitų apačioje. Priešintis tam esą beprasmiška, nuolatos kartojo jis. Vaiką į egzistencijos mašiną įmetusi motina, o tėvas visą gyvenimą nedavęs sustoti tai egzistencijos mašinai, kuri nuosekliai kapojo sūnų. Tėvai puikiai žino, kad jie pratęsia savo vaikais nelaimę, kuri yra jie patys, negailestingai ją pratęsia darydami vaikus ir mesdami juos į egzistencijos mašiną, sakė jis, galvojau aš, apžiūrinėdamas svetainę.

Visgi negaliu teigti, kad norėčiau šią knygą skaityti dar kartą – nuo to liūliavimo kartais ima pykinti, nuo niūrumo ir beprasmybės pojūčio žemė slysta iš po kojų, o chronologijos nebuvimas dirgina nervus.

Galop jis buvo įsimylėjęs savo nesėkmes, jeigu ne pametęs galvą, galvojau aš, buvo į tas savo nesėkmes įklimpęs lig ausų iki pat gyvenimo galo. Iš tiesų galėčiau pasakyti, kad jis buvo nelaimingas savo nelaime, bet būtų buvęs dar labiau nelaimingas, jeigu pabudęs rytą būtų pasigedęs savo nelaimės, jeigu kas nors būtų ją pasiėmęs, ir tatai vėlei būtų buvęs įrodymas, kad jis apskritai ne nelaimingas, o laimingas, ir kaip tik per savo nelaimingumą, galvojau aš.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

1 komentaras

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams