T E N

2010-07-16

Po desperatiškų bandymų įsprausti savo dvasinių lūžių potyrius į konkrečias fizines vietas ar susieti juos su jokiais būdais neatsitiktiniais įvykiais bei žmonėmis aš vėl lieku stovėti nuleistomis rankomis prieš tobulai tuščią kelią, be informacinių rodyklių, be greičio apribojimų, be įspėjamųjų ženklų, be šviesoforų ir nuorodų, kieno šalutinis. Klaikiai vieniši mes trys: aš, mano transporto priemonė ir kelias. Privalau tais dviem pasitikėti, nes kitaip neišvengsiu pamišimo, klykiančių košmarų prakaituotomis vidurvasario naktimis ar tykaus kinkavimo pirmyn atgal.

TEN

O kai nukeliavau TEN prieš gražius vienuoliką metų, pirmas sutiktas žmogus buvo padoriai pagyvenęs portugalas, pranašiškai ištaręs Sveika atvykusi į rojų, ir tas rojaus ilgesys vėliau liejosi dailiais popieriniais laiškais į visas pasaulio puses, stūgaujančiais prisiminimų eilėraščiais, interviu prašmatniems panelių žurnalams ir seserimi, išsiųsta TEN, gabalėlio rojaus paskanauti, o vėliau ir vykome kartu, ir nutiko stebuklas, apie kuriuos greičiausiai žmonės nekalba, bijodami likti nesuprasti tų, kurie stebukais netiki, išjuokti tų, kurie šaltakraujiškai atsisako patikėti paslaptimi, kad rojus slypi kiekviename iš mūsų.

O kai prieš kelias dienas ėjau pasitikslinti kelionės detalių, netyčiom užtaikiau ant ką tik grįžusiųjų grupės, stoviniavo apsiašaroję vaikinai, o viena nepažįstama mergiotė puolė ir stipriai apkabino mane, ir jei nebūčiau TEN buvusi, galvočiau, kad jie visi klaikiai apsipūtę, tuomkart supratau, kad žmonės tiesiog vis dar apsvaigę nuo tos atmosferos.

Lagaminas jau sukrautas. Išvykstu.

***

P.S. Tokioj vietoj aš neisiu tikrintis savo el. pašto, atsakinėti į tinklaraščio komentarus, dėti nuotraukų į feisbuką ir panašiai, todėl atsiprašau, bet būsiu nepasiekiama ir virtualiai nebendraujanti. Iš anksto paruošiau Tau kelis įrašus, kurių pavadinimai prasideda raide T, kad nenuobodžiautum. Iki!

6 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams