Susan Cain‎: Tyla. Introvertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs

2017-12-01

Susan Cain Tyla. Introvertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs

Todėl nepaisant to, kokia būtų pagrindinė priežastis, jau yra gausybė įrodymų, kad introvertai jautresni už ekstravertus įvairiam stimuliavimui, pradedant kava ir baigiant garsiu trenksmu ar prislopintu didelio verslo susitikimo murmesiu, ir kad intravertams bei ekstravertams dažnai reikia skirtingų lygių stimuliavimo, idant vieni ir kiti sėkmingiausiai veiktų.

Kai pamatau žodį tyla, iš karto pasijuntu susidomėjusi, ypač jei tas žodis – knygos pavadinime. Gal iš tiesų esu labai jautri introvertė, nes išorinis triukšmas neleidžia man girdėti net savo minčių, galvoje susijaukia erzinantis chaosas ir jei tai ilgai tęsiasi, tiesiog pasiuntu. Tyla ir ramybė – geriausia terpė mano egzistencijai! Ir man patinka skaityti tokias knygas apie savo tipo asmenybes, nes tuomet nesijaučiu vieniša ir neigiama prasme išskirtinė – manoma, kad 30-50 procentų žmonių yra introvertai, kurie verčiau rinktųsi ramų vakarą namie su knyga nei triukšmingą vakarėlį su kalbomis apie nieką, tik mūsų vakarietiška visuomenė sudaro įspūdį, kad nuolatinis bendravimas, spinduliavimas charizma ir gebėjimas kalbėti su bet kuo apie bet ką yra sveikintinos vertybės, tad introvertai dažnai yra priversti apsimetinėti ekstravertais, kad pritaptų.

Pavyzdžiui, didelio jautrumo žmonės paprastai būna akyli stebėtojai, kurie gerokai apsidairo prieš ką nors darydami. Savo gyvenimą susitvarko taip, kad jame nebūtų staigmenų. Jie dažnai jautriai reaguoja į vaizdus, garsus, kvapus, skausmą, kavą. Jie nepakenčia, kai juos stebi, tarkime, dirbant, pasirodant ant scenos ar muzikuojant, kai sprendžiama apie jų bendrą vertingumą, pavyzdžiui, darbe, pasimatymo metu, pokalbyje dėl darbo.Tačiau mokslininkė atskleidė ir naujų dalykų. Šie ypatingo jautrumo asmenys neretai būna veikiau filosofinės ar dvasinės nei materialistinės ar hedonistinės orientacijos. Jie nemėgsta tuščių mandagių pokalbių.

Aš irgi jau išmokau apsimesti ekstraverte, išmokau uždavinėti lengvus klausimus apie nieką (kaip gyveni, kaip darbas, kaip oras, kaip vaikai), o štai paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje esu sulaukusi nemažai priekaištų, neva esu labai pasikėlusi, nes vakarėliuose su niekuo nebendrauju, sėdžiu sau ir tyliu, turbūt nereikia sakyti, kaip jautrų žmogų skaudina tokios pastabos. O, jei šią knygą būčiau perskaičiusi tuomet! Žodžiu, jei pati(-s) esi introvertė(-as), arba turi tokių artimųjų, ypač vaikų, arba jei dirbi su žmonėmis, juolab jiems vadovauji ar juos auklėji, ši knyga bus puikus pagalbininkas atrandant savo ir kitų galias.

Pasak „laisvųjų savybių“ teorijos, mes gimstame ir iš savo kultūros paveldime tam tikrus asmenybės bruožus, – pavyzdžiui, introversiją, – tačiau galime elgtis ir elgiamės nebūdingai savo charakteriui tada, kai siekiame „itin svarbių asmeninių tikslų“.
Kitaip sakant, introvertai pajėgūs elgtis kaip ekstravertai dėl darbo, kurį laiko svarbiu, dėl mylimų žmonių, dėl kitų, ypač vertinamų dalykų. „Laisvųjų savybių“ teorija paaiškina, kodėl introvertas gali surengti savo ekstravertei žmonai netikėtą vakarėlį arba įsitraukti į tėvų komitetą dukros mokykloje. Ši teorija paaiškina, kodėl ekstravertė mokslininkė savo laboratorijoje elgiasi santūriai, kodėl malonus žmogus gali būti užsispyręs per verslo derybas, kodėl vaidingas dėdė gali švelniai elgtis su dukterėčia, nuvedęs ją valgyti ledų. Kaip rodo visi šie pavyzdžiai, „laisvųjų savybių“ teorija tinka bet kokiose aplinkybėse, tačiau ypač pritaikoma introvertams, gyvenantiems ekstraverto idealą garbinančioje visuomenėje.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams