Stiklo karstas

2007-11-12

O kai taip baisiai nori miego, kad net darbe sėdėdama apie tai įrašus maigai, ir stengies vyti šalin įkyraus žmogeliuko, gyvenančio galvoje, priminimus, kad rytoj penktą keltis teks (viskas dėl tų svajonių įgyvendinimo, kad jas kur, bjaurybes), ateina kolegė nenormaliai išsišiepus ir šnabžda pasilenkus: dvi savaites kentėjau nepapletkinus, nu bet jau niekaip negaliu daugiau, tai vat žinok, Ponas-Bjaurusis-Vieno-Skyriaus-Direktorius išeidamas iš darbo per savo išleistuves nusigėręs prisipažino man, kad Tu jam Jau-Tokia-Graži-Kad-Nu-Labai-Vos-Ne-Svajonių-Moteris-Labai-Labai… Omg. ? Omg. Kažkodėl turiu tokį įsitikinimą, kad niekad neraustu, šįkart juo suabejojau, nes karšta žandukuose patapo…

O aš nėjau į tas išleistuves, nes man nė kiek negaila, kad jis išėjo, nes jis man nebuvo malonus, buvau šimtu vienu procentu įsitikinus, kad jis mane laiko įtraukęs į nemėgstamiausių kolegų sąrašą ir jo šalinausi.

Kartais taip keista būna, kai vėliau tokius dalykus sužinai. Hm.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams