Spalį skaičiau

2009-10-31

booksHenry Miller “Ožiaragio atogrąža”
Jeigu aš nusistatęs prieš dabartinę pasaulio būklę, tai ne todėl, jog esu moralistas – tiesiog todėl, kad noriu daugiau juoktis. Nesakau, jog Dievas tėra grandiozinis juokas; sakau, kad reikia juoktis iš visų jėgų, jeigu norite bent kiek priartėti prie Dievo, kitaip sakant, priartėti prie savęs. Štai kodėl man nesvarbu, kokį kelią pasirinkti. Bet muzika labai svarbu. Muzika – tai atgaiva smegenų liaukai. Muzika – ne Bachas ir Beethovenas; muzika – tai sielos kamščiatraukis. Nuo jos viduje tampa baisiai tylu, pajuntate, jog jūsų būtis turi stogą.

Witold Gombrowicz “Transatlantas”
Tik pažvelkite, kokie atsiveria didžiuliai skirtumai: jūs manote, jog žmogus apskritai yra toks, koks pasireiškia išorėje savo poelgiais ar žodžiais, o aš manau, jog jis yra nuolat deformuojamas visur, kur tik veikia ar reiškiasi; jūs manote, kad jis gyvena savo paties jausmais ir požiūriais, o aš esu įsitikinės, kad jis neturi nieko, kas būtų vien tik jo, grynai jo paties… nes jis realizuoja save susidurdamas su išorine tikrove; tad jūs manote, jog vis dėlto, kažkur gilumoje, žmogaus pasaulis yra tikras ir autentiškas, o aš sakyčiau, jis iš esmės yra fikcija, melas, deformacija (tik jame tvyro neįveikiamas mūsų tiesos ir autentiškumo troškimas); ir kai jūs, sutikdami, kad žmonės daro poveikį atskiram žmogui, tą poveikį laikote, galima sakyti, abstrakčiu – visuomenės, tautos, aplinkos poveikiu, man žmogus „išsisprendžia“ ir „susikuria“ pirmiausiai atsitiktinai, konkrečiai susidūręs su kitais žmonėmis.

Eugène Ionesco “Vienišius”
Aš stebėjausi, kad kažkam atrodo, jog gyventi nuolat kamantinėjant save, kas yra pasaulis, ką reikškia tavo buvimas, ką tu čia veiki, ar iš tikrųjų čia yra kas veikti, yra nenormalu. Priešingai, man atrodė nenormalu, kad žmonės apie tai negalvoja, kad jie leidžia sau gyventi savotiškame nesąmoningume. Galbūt jie, visi kiti, turi neįsisąmonintą, iracionalų pasitikėjimą, kad viskas vieną dieną atsiskleis. Galbūt išauš malonės rytas žmonijai.

Mika Waltari „Sinuhė egiptietis“
Kiekvienas matė, kaip iš vandens laikrodžio teka vanduo. Lygiai taip pat bėga žmogaus laikas, tačiau žmogaus laikas ne vandens laikrodžiu matuojamas, o tuo, kas žmogui nutinka. Tai didi ir tikra tiesa, tačiau žmogus ją suvokia tik senatvėje, kai laikas teka bergždžiai, kai jau nieko nenutinka, nors jis taria, jog nutinka daug kas, ir tik vėliau suvokia, kad nieko neįvyko. Kai žmogui daug kas nutinka, jo širdis mainosi, keičia pavidalą, tuomet viena vienintelė diena jam gali tapti ilgesne už metus, dvejus metus, per kuriuos dirbo darbą, gyveno įprastą gyvenimą, pats visai nesikeisdamas.

Georgijus Gulija „Faraonas Echnatonas“
Na, ką jai pasakyti? Juk žinoma, kad moterys kaip pievoje auganti žolė. Žolei reikia sulčių, reikia švieos ir saulės šilumos. Galbūt dar ir paukščių čiulbėjimo. O visa kita jai nerūpi. Meilė moteriai – viskas. Ji negali be meilės. Su meile ji pakels visokius išbandymus. Pasodink ją su mylimuoju į tuščią laivelį, ir ji plauks į Ta Neter. O gal dar toliau! O Vakarų dykuma?.. Argi ji sulaikytų įsimylėjusią moterį, kurios širdį traukia kita širdis?

Gerald O‘Farrell „Tutanchamono apgaulė“
Tam tikrų Europos ir Amerikos muziejų politika yra siauraprotiška. Jie visomis išgalėmis stengiasi Egipto ir kitos Rytų antikos daiktus išdėlioti prieš Vakarų studentų akis, kad jiems būtų patogu ir smagu namuose tyrinėti stebuklus tų žemių, kurioms aplankyti jie nededa jokių pastangų. Nedvejodamas pasakysiu, kad neapgalvotas unikalių senovinių daiktų tempimas iš Egipto ir eksponavimas Vakarų muziejuose nekeliavusio žmogaus smalsumui patenkinti – pati kenksmingiausia kvailystė iš viso netinkamo elgesio plačioje egiptologijos srityje.

Andrée Chedid „Nefertitė ir Echnatono svaja”
Jei būtum buvęs čia, kiek aš tau būčiau davęs klausimų, tėve! Ar verta sudėti ginklus susidūrus su priešiškumu? Ar menas, filosofija, meilė yra jėga ar paprasta priebėga? Kieno teisybė – poeto ar kario? Taikos mylėtojo ar užkariautojo? Kas drąsus – ar tas, kuris griebiasi kalavijo, ar tas, kuris jo atsisako? Ar reikia apdainuoti aukas ar garbinti nugalėtojus? Ar tikroji mūsų kalba neturi būti visur ta pati, nors kas mes būtume – egiptiečiai, babiloniečiai, nubiai ar dar dievaižin kas?

3 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams