• Socializuokimės smarkiau


    PinkCity@FaceBook

    Instagram

    PinkCity@Youtube

    Laimės psichologija

  • Sonia Purnell: Clementine Churchill. Pirmosios ledi gyvenimas ir karai

    2020-05-27

    Clementine turėjo trūkumų, buvo nelabai motiniška ir turėjo polinkį į hipochondriją. Bet ji buvo kelrodė žvaigždė vienam iš iškiliausių XX a. vyrų, ir Winstonas, be jokios abejonės, mylėjo ją beveik šešiasdešimt metų. Jis tvirtino, kad santuoka su ja buvo svarbiausias jo pasiekimas: „Nėra nieko puikiau, – sakė jis, – kaip susivienyti su būtybe, kuriai niekada net smerktinų minčių nekyla.“ Clementine ne tik įkvėpė ir palaikė savo vyrą, bet ir padėjo jam vadovauti savo šaliai tamsiausią jos valandą, tačiau šie jos nuopelnai liko pamiršti.

    Senokai neskaičiau jokios biografijos. Norėjosi kažko įkvepiančio, apie stiprią moterį. Ačiū Audriui už šią rekomendaciją! Clementine’os pavyzdys įrodo, jog tam, kad galėtum kažką reikšmingo nuveikti pasaulio labui, neprivalai atsisakyti santuokos ir šeimos. Tiesa, ši moteris penkis vaikus augino padedama būro nuolat besikeičiančio auklių būrio, dėl vienos jų aplaidumo ir nepatyrimo (nesuprato, kad kosulys pakankamai rimtas tam, kad kviestų gydytoją) mirė dvimetė dukrytė, o kiti vaikai užaugo pakankamai psichologiškai traumuoti ir nelaimingi. Tačiau savo, kaip sutuoktinės, vaidmenį ji atliko tobulai – nuoširdžiai rūpinosi visais Winston’o interesais, net jei jam pačiam tuo metu galėjo pasirodyti priešingai.

    Clementine Churchill

    Galų gale Winstonas pripažino, kad nebūtų tiek daug pasiekęs be nepalaužiamo savo žmonos tikėjimo ir patarimų. Ji palaikė jį ir niekada jo neišdavė; ji patardavo ir prieštaraudavo jam, ji priekaištaudavo ir guosdavo jį. Ji atkreipdavo savo vyro dėmesį į trūkumus, neleisdavo pulti į kraštutinumus ir apsaugojo nuo daugybės klaidų. Ji buvo jam didžiausias autoritetas, jo sąžinė ir tiesioginis ryšys su žmonėmis. Jeigu Clementine nebūtų padėjusi Winstonui nešti jam skirtos naštos, vargu ar jis būtų tapęs milžinu, vedusiu Britaniją į beveik neįmanomą pergalę prieš tironiją.

    Knyga pakankamai stora – 535 puslapiai, joje daug istorijos, faktų, detalių apie karą ir politiką, o kad informacija nebūtų pernelyg sausa, ji paskaninama pikantiškomis detalėmis ir itin asmeniškomis gyvenimo nuotrupomis. Laikomasi pakankamai nešališko stiliaus – Clementine nėra vien tik liaupsinama ir giriama, dažnai priduriama, kurie jos patarimai Winston’ui buvo naudingi, o kur visgi jam derėjo likti prie savo nuomonės. Galbūt iš kūrinio tikėjausi daugiau įkvėpimo man, kaip skaitytojai (na, kad likčiau ne tik informuota, bet ir motyvuota), tačiau suvokiu, jog tuomet nukentėtų mokslinis tikslumas. Nesigailiu, kad skaičiau, nes šalia to, kad susipažinau su iškilia ir nepagrįstai pamiršta asmenybe, pasikartojau XX a. istorijos žinias.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    2 komentarai (-ų)

    Pasisakyti

    RSS šaltinis šio įrašo komentarams